Tačiau daug Vokietijos kairiosios stovyklos garsenybių vis dar neįtikintos. Naujai paskelbtame atvirame laiške jos koneveikia kanclerį Olafą Scholzą, sakydamos, kad jo politika gali sukelti branduolinį karą. Jos argumentuoja, jog Vokietija, užuot ginklavusi Ukrainą, turėtų mėginti tarpininkauti kompromisinės taikos sudarymui.

Be abejo, gali būti siūloma laikytis rūsčios realpolitik, remiantis apetito nekeliančiu izoliacionizmo ir ciniškumo kokteiliu. „Šis karas – ne mūsų reikalas. Tegu ukrainiečiai žūva. Mes norime likti turtingi.“

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Iš tikrųjų tokie argumentai toli gražu nėra praktiški, jie – ydingi. Jie grindžiami neišmanymu ir atspindi nerealius lūkesčius. Įvilkti į šventeivišką kalbą jie iš tiesų pasibjaurėtini.

Laiške nedviprasmiškai atmetama galimybė spausti Rusiją, kad ši imtųsi siekti to tariamai įmanomo kompromiso.

Pademonstruotas pasipūtimas piktina dar labiau nei naivumas. Laiške nedviprasmiškai atmetama galimybė spausti Rusiją, kad ši imtųsi siekti to tariamai įmanomo kompromiso. Nuolaidų turės daryti Ukraina – ne vien silpnesnė konflikto šalis, bet ir neišprovokuotos agresijos auka.

Pasirašiusieji nejučiomis pabrėžia seniai stebimą Vokietijos kairiųjų nesugebėjimą rimtai vertinti jokių šalių, esančių į rytus nuo Oderio. Tuo metu Rusija vertinta su išpūsta, infantilizuota pagarba. Į visus kitus žvelgiama globėjiškai arba apskritai nekreipiama dėmesio.

Šis laiškas paskatino kai kurių vilties teikiančių atsakomųjų smūgių, nors kiek realiai pagrįsta pasirodys esanti O. Scholzo „Zeitenwende“ [„pasikeitusių laikų“] idėja Vokietijos užsienio politikoje – neaišku. Tačiau Europos saugumo egzistencinė krizė, sukelta karo Ukrainoje, jau meta niūrią šviesą ant kitų su Vokietija susijusių kontraversijų.

Viena jų – pastaruosius 50 metų vykusio dujų importo vamzdynais iš Rytų tikroji kaina. Pigi energija maitino Vokietijos galingą verslą, bet savanaudiški interesai buvo (kaip dažnai nutinka) dangstomi pakilia retorika. Didesnė tarpusavio priklausomybė esą turėjo sustiprinti pasitikėjimą ir saugumą. Dažnai skambėdavo frazė „Wandel durch Handel“ [„Pokyčiai per prekybą“], o energijos išteklių tiekėjos Rytuose patikimumas laikytas neginčytinu.

Matėme, kuo visa tai baigėsi. Rusija iš tikrųjų pasiruošusi negailestingai nutraukti tiekimą dėl politinių priežasčių. Be to, šiais vamzdynais į Vokietijos politiką buvo pumpuojama korupcija.

Dėl šios priežasties Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos, kartu su kitomis sąjungininkėmis, ilgą laiką stengėsi išmatuoti Vokietijos klibėjimo saugumo klausimais gylį ir mastą. Kurie sprendimus priimantys veikėjai iš tikrųjų tupi Rusijos kišenėje? Kurie jų – tik naudingi idiotai? Kiek jie yra svarbūs? Kaip įmanoma atremti jų įtaką?

Kad būtų atsakyta į šiuos klausimus, informacija turėjo būti slapta renkama tiek iš žmogiškųjų, tiek iš elektroninių šaltinių. Kitaip tariant, reikėjo šnipinėti.

Kai 2013-aisiais buvo nutekintos šių operacijų detalės – perbėgėlio amerikiečių žvalgybos kontraktininko Edwardo Snowdeno dėka, reakcija buvo didžiulė nuostaba ir įtūžis. „Draugams šnipinėti vieni kitus nedera“, – sakė tuometė kanclerė Angela Merkel. Atrodo, kad jos asmeninis telefonas irgi buvo pasiklausomas tų smalsių amerikiečių. Šis skandalas teberusena – aukšto rango Danijos pareigūnams ir buvusiam gynybos ministrui gresia suėmimai ir galbūt teismas dėl jų numanomo vaidmens šnipinėjant Vokietiją.

Tačiau šis domėjimasis buvo pateisinamas. Iš tikrųjų mums derėjo žvelgti giliau ir veikti tvirčiau. Dabar ukrainiečiai moka krauju ir nuniokojimu. Tačiau visiems europiečiams (įskaitant tuos aukštomis frazėmis kalbančius, taikingus vokiečius) irgi iškilo didelis pavojus.

Kremliaus apmokomoje slaptavietėje Maskvoje tūnantis E. Snowdenas nuo Rusijos puolimo prieš Ukrainą pradžios tapo neįprastai tylus. Ir jau seniai buvo laikas.

Komentatoriai, besąlygiškai kartoję jo teiginius, dabar irgi turi peno apmąstymams. Galbūt jiems derėtų parašyti atvirą laišką.