„Paroda „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“ uždaroma anksčiau dėl rengiamos nuolatinės ekspozicijos. Po parodos vitražai sugrįžta į dėžes, deja, sugrąžinti jų į bažnyčios langus nenumatoma“, – tokia žinutė buvo skelbiama žinių portaluose.

Švč.Sakramento bažnyčios atvėrimas visuomeninei, kultūrinei veiklai skatina kelti klausimą – ar šis įspūdingo grožio ir didžiulės vertės trapus meno kūrinys sugrįš į šviesą?

Du kartus išgelbėti nuo sunaikinimo

XIX a. pabaigoje garsiųjų „Geyling“ vitražo dirbtuvių Vienoje sukurtas vitražas „Nukryžiuotasis su angelais“ kartu su keturiais evangelistų vitražais 1934 m. iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge atkeliavo į Kauną. Taip jie išgelbėti nuo bolševikų sunaikinimo.

Pasak muziejininkų Osvaldo Daugelio ir Raimondos Norkutės, vitražų įsigijimo procesas užtruko kelerius metus, už visus penkis vitražus buvo sumokėta 4 tūkst. litų SSRS Prekybos atstovybei (Sankt Peterburgo dvasinei akademijai jie kainavo 9 tūkst. aukso rublių). Tikėtina, kad šių meniškai vertingų vitražų įsigijimas galėjo būti asmeninė meną mėgusio bažnyčios rektoriaus Blažiejaus Čėsnio iniciatyva. Akademikas, baigęs studijas Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge, vėliau joje dėstė 1911–1918 m.

Vitražai atkeliavo apdaužyti, todėl jie, kaip ir Nukryžiuotasis, buvo tvarkyti Kauno meno mokykloje dailininko Stasio Ušinsko. 1938 m. virš Nukryžiuotojo vitražo buvo įmontuotas Stasio Ušinsko sukurtas naujas apskritas vitražas su monstrancija, tačiau šio vitražo buvimo vieta kol kas nežinoma.

1963 m. Švč.Sakramento bažnyčioje įrengiant kino teatrą, ilgamečio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus  buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo tada saugomi muziejuje. Iš pradžių – Pažaislyje, o 1984 m. keturios dėžės su vitražais pervežtos į Skulptūros ir vitražo galeriją, vėliau – į Paveikslų galeriją.

Priklauso bažnyčiai

1989 m. tuomečiame miesto laikraštyje „Kauno tiesa“ vyko diskusija apie tai, kaip vitražai dingo ir kur jie yra. 2003 m. Giedrės Jankevičiūtės monografijoje paminėtas vitražų įsigijimo faktas ir kelių iš jų sumontavimo aplinkybės. Ilgą laiką bevardėse dėžėse be dokumentų prabuvę, į muziejaus rinkinius neįtraukti vitražai su specialistų pagalba 2005 m. identifikuoti kaip priklausę Kauno Švč.Sakramento bažnyčiai.

2016–2018 m. vitražus restauravo Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė. Kodėl dalis kūrinio tebėra pas juos – subtilus, sprendimo laukiantis klausimas. 2017 m. vitražai sugrąžinti bažnyčiai.

Išeiti iš tylos

Prieš porą metų tuometis arkivyskupas Lionginas Virbalas ir Senamiesčio draugija pasirašė memorandumą dėl bažnyčios atgaivinimo ir pritaikymo kultūros ir visuomenės reikmėms. Atvėrus bažnyčios duris į Vilniaus gatvę (tikrąja šių žodžių prasme) surengta daugiau kaip 50 koncertinių ir labdaros renginių. Iš surinktų bei bažnyčios atgaivinimo iniciatorių Liudos ir Minvydo Znaidauskų paaukotų lėšų atlikti kai kurie tvarkymo darbai, šiuo metu iš dalies finansuojant Kauno m. savivaldybei restauruojamas fasadas. Seime svarstant 2020 m. valstybės biudžeto projektą, Vyriausybė nepritarė mano teiktam pasiūlymui finansuoti šios bažnyčios atstatymo darbus.

Be abejonės, tai yra ir bus didžiulė ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meno vertybė, kurios išsaugojimas yra ne vien bažnyčios rūpestis. Toks meno kūrinys, eksponuojamas visuomenei, taptų patraukliu Kauno turizmo objektu.

Ar vitražai sugrįš į Švč.Sakramento bažnyčią? Naujai paskirtasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pirmajame susitikime su visuomene „Kunigai kavinėse“ į šį klausimą atsakė – taip. Klausimas ne „ar“ (sugrįš), o – „kaip“: galbūt į langus, kuriuose ir buvę, galbūt eksponuojami bažnyčioje.

Suprantama, tam prireiks ir laiko, ir pastangų. Tai tik pradžia, iš tylos zonos pereinant į atvirą visuomenės ir bažnyčios dialogą, konsultuojantis ir su specialistais ieškant sprendimų grąžinti vertingiausius vitražus į atkuriamą bažnyčią.