Šios sutarties pasirašymas po Antrojo pasaulinio karo siekiančioms atsigauti ir užtikrinti savo saugumą Europos šalims buvo gyvybiškai svarbus, realiai tai buvo prasidėjusių bendradarbiavimo pastangų tęsinys, po to, kai nepavyko įkurti Europos Gynybos Bendrijos, jos sutarties neratifikavus Prancūzijai.

Todėl Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai davė pradžią Europos integracijai ekonominėje sferoje.

Ne taip senai, švęsdamos 60-metį visos ES narės, pasirašė Romos deklaraciją, kurioje teigiama, kad "veiksime drauge, kartais skirtingais tempais, o kur reikės – intensyviau, tačiau visada – judėdami ta pačia kryptimi".

Tačiau panašu, kad skirtingų valstybių judėjimo greičiai niekaip negali susilyginti.

Tačiau panašu, kad skirtingų valstybių judėjimo greičiai niekaip negali susilyginti.

Jau septyniolika metų kalbame apie tiesioginių išmokų suvienodinimą visų Bendrijos šalių žemdirbiams, tačiau jos vis dar skirtingos, nors pagal stojimo į ES aktą tiesioginės išmokos jau 2013 m. turėjo susilyginti visose valstybėse ir diskriminacija mūsų ūkininkų atžvilgiu jau seniai turėjo baigtis.

Taip pat stinga vienybės sprendžiant energetinių resursų klausimus, kai, neužtikrinant vienų valstybių narių saugumo, siekiama trumpalaikės ekonominės naudos kitoms.

Vienos svarbiausių pamatinių ES vertybių yra lygiateisiškumo ir naujų valstybių integracijos į bendrą ES erdvę principai, tačiau jų ir pasigendama.

Praėjusią savaitę Austrijos kancleris Sebastianas Kursas užsiminė, kad kai kurios ES narės galėjo pasirašyti slaptų sutarčių su vakcinų kompanijomis, kad gautų daugiau dozių, nei joms priklauso pagal bendrus bloko susitarimus, ir tai kelia didžiulį nerimą.

Šiandieną sunku pasakyti, ar tai tiesa, manau, kad artimiausiu laiku tai paaiškės, nes penkios valstybės nusiuntė laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai Von Der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charles'iui Micheliui, reikalaudamos paaiškinimo.

Tačiau didesnį nerimą kelia tai, kad ir kitose vietose leisdama diferenciaciją, ES atsisako vieno pamatinio savo principų – siekti visų šalių narių lygybės per didesnę integraciją, o ne taikyti kelių greičių ES modelį, kurio de jure nėra, tačiau kuris de facto egzistuoja jau šiandien.

Tikrai nesinorėtų, kad tai taptų nedideliu akmenuku, galinčiu nuversti darniai riedantį vežimą.