Velykų rytą į jas nuo seno vedė visų keliai. Sakyta: kas tik kojas pavelka, turi eiti bažnyčion, o paskui skubintis namo – kitaip liksi nerangus, metai bus prasti. Pasipuošę gražiausiais drabužiais, pėsti, raiti ir ratuoti traukė mūsų senoliai pašventinti Velykų valgių ir šventos ugnies parsinešti. Namie tegalėjo likti maži, seni ir ligoti – be priežasties neiti bažnyčion būdavusi didelė gėda.
Šiandien bendruomenės kanonai nėra taip griežtai įstatę į vėžes, tačiau bažnyčios pilnutėlės ir Didžiąją savaitę, ir Velyknatį, ir Velykų rytą – ar tik ne patiems reikia tikėjimo šviesos šiame šešėliuotame gyvenime? Ne iš baimės būti sugėdyti einame į bažnyčią: kad apvalytume sielą, išsivaduotume iš sunkumų, palaiminti ir stipresni sugrįžtume į kasdienybę. Ne norėdami pateisinti pamaldžios tautos įvaizdį ieškome šios šventės religinio turinio – bandome įgyti sau pagrindą gyvenimo trapume.
Klysdami ir klaidžiodami ieškome tikėjimo. Nebesilaikome griežtai religinių ritualų, kaip tai darė mūsų seneliai, suvesti sąžinės sąskaitas labiau linkstame su savimi, o ne pas kunigą eidami išpažinties, tačiau giliai širdyje suvokiame: vargani ir apleisti būtume be Prisikėlimo žinios. Todėl ir į bažnyčią eisime – ne pas kunigą, o pas Dievą. Ir prie stalo margučius su artimaisiais daušime – ne papusryčiauti tenorėdami, o su viltimi atgimti, atsinaujinti. Juk esame Velykų žmonės.
