Vasario 16-oji – šventas džiaugsmas, kurio neturime slėpti

Atsakymas "Santaką" pasiekė laišku iš Kanados, nuo ten gimusios, užaugusios ir Ontarijo provincijoje, Elmvudo mieste, gyvenančios Reginos Bagdonaitės-Feeney. Ji – kauniečio Rimgaudo Bagdono, 1944-aisiais sulaukusio vos 18-os ir palikusio Lietuvą, dukra, žinomo tarpukario žurnalisto Mato Bagdono (1896–1957) anūkė. Tvarkydama senelio palikimą moteris rado ne tik jo rašytų eilėraščių, bet ir publikacijų, pačios žodžiais, pilnų tų laikų Lietuvos istorijos.

Viena jų, rašytą prieš 85 metus, publikuotą 1935 m. vasario 14 d. laikraštyje "Trimitas", pateikiame "Santakos" skaitytojams. Kalba – autentiška.

Nepriklausomybės prasmė

"Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamosi pripažintąja tautų apsprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pradais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis." Šiais žodžiais prasideda Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, Lietuvos Tarybos priimtas Vilniuje 1918 m. vasario 16 d., kurio 17 metų sukaktuves šiemet minėsime vasario 16 d.

Nepriklausomybės paskelbimo Aktas buvo drauge ir politinė programa. Paskelbimo metu Lietuvos valstybės nebuvo net užuomazgos. Krašte žiauriai šeimininkavo okupantai vokiečiai ir brovėsi į Lietuvos žemės bolševikai ir lenkai. Tokiomis aplinkybėmis nepriklausomybės paskelbimas buvo tik aukščiausio tikslo tautai nurodymas. Tai buvo tik idėja, kurią dar reikėjo įgyvendinti, nepriklausomybę dar reikėjo išsikovoti. Bet aukščiausio tikslo paskelbimas sujungė tautą ir įkvėpė jėgų jam siekti. Jei nepriklausomybės paskelbimo nebūtų buvę, Lietuvos dalys būtų kovojusios kas sau su besiveržiančiais priešininkais ir būtų pakliuvusios svetimiesiems, nes nebūtų buvę bendro tikslo ir bendros vadovybės. Nepriklausomybės paskelbimas tuo laiku jokios materiališkos pajėgos kraštui nedavė, bet užtat pastatė tautai kilnų siekinį ir paskubino tautos brendimą laisvei. Tokia buvo prieš 17 metų Nepriklausomybės Akto prasmė ir vertė.

Per praėjusius 17 metų yra atlikta milžiniška darbo dalis: nutiesti valstybės rūmų pamatai, sutvarkytas vidaus gyvenimas, išeita į jūrą, tarptautinėj politikoj – į platesnius bendravimo vieškelius, ūkiškai tvirtai laikomasi sunkiuoju krizio metu. Visa tai yra stambūs laimėjimai, rodą lietuvių tautos didį pasiryžimą ir sugebėjimą valstybinį gyvenimą gyventi. Tačiau tie platūs laimėjimai neturi mūsų svaiginti, kad, pasitenkinę atliktu darbu, sumažintume kūrybingumą. Septyniolika metų net žmogui yra mažas laikas jėgomis išsemti, o tautos gyvenime tai tik trumpa valandėlė. Nepriklausomybės Akte yra duota lietuvių tautos politinė programa: nepriklausoma Lietuva su sostine Vilniuj ir atskira nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Nepriklausomybė mums buvo pirmiau tikslas, o dabar yra kartu ir svarbiausia priemonė visoms mūsų tautinėms aspiracijoms pasiekti.

Pažiūrėkim į šią programą: ar Vilnius mūsų? Dar ne! Ar mums negresia pavojai iš kitų tautų? Dėja, gresia. Nuo savo istorijos mes nepasislėpsim, lygiai kaip ir kiekviena kita tauta to negali padaryti. Didžiosios Kunigaikštijos laikais Lietuvai grėsė vokiečiai kryžiuočiai ir lenkai, nepriklausomybės paskelbimo metu 1918 m., priešininkais turėjom Sovietų rusus, lenkus ir vokiečius.

Dabar, po 17 metų, vėl mums graso vokiečiai ir lenkai. Tad per 17 laisvės metų iš nurodytos Nepriklausomybės Akte politinės programos įvykdėm šiuos punktus: atstatėm nepriklausomą Lietuvos valstybę, nutraukėm valstybinius ryšius, buvusius su rusais ir lenkais, bet dar neatgavom Vilniaus ir nesam galutinai apsaugoti nuo gresiančio pavojaus.

Šie likę dar įvykditi uždaviniai, kad ir yra dar labai dideli, bet jie yra vis dėlto žymiai lengvesni, negu lig šiol nuveiktas darbas. Mes dabar laisvai ir nevaržomai galim tuos klausimus svarstyti ir ieškoti kelių jiems išspręsti. Turėdami savo valstybę, mes esam savarankiškas politinis veiksnys, o ne svetimųjų politikos objektas. Su mūsų valia visi turi skaitytis. Mūsų politinis laisvumas nepatinka mūsų pietų ir vakarų kaimynams, kurie norėtų mus paversti savo politinių kombinacijų objektu. Tačiau tokia vokiečių ir lenkų pažiūra neturi mūsų jaudinti. Mes turim toliau savo politinės programos siekti, nepaisydami jokių bauginimų. Vilnius yra mūsų ir mes turim rūpintis jį atgauti, visai nepaisydami, kad tai nepatinka lenkams ar kam kitam. Mes turim didžiausią laidą Vilniui atgauti, būtent, savo laisvą, valstybę. Tik mokėkim laisvę tinkamai išnaudoti. O tobuliausias laisvės išnaudojimas yra auklėti, dirbti ir stiprinti tautos pajėgas. Jei mes, amžius kentėję svetimą jungą, vis dar suradom savy jėgų valstybei atstatyti ir laisvei iškovoti, tai, gyvendami laisvėj, turim per trumpiausią laiką sukrauti tautoj tokią jėgų atsargą, kurios pakaktų ir Vilniui atvaduoti ir gresiančiam pavojui atremti. Net ir didžiausias grobuonis nedrįstų pulti mažos tautos, kuri yra vieninga, susipratusi ir didi savo dvasia ir kultūra. Nepriklausomybė mums buvo pirmiau tikslas, o dabar yra kartu ir svarbiausia priemonė visoms mūsų tautinėms aspiracijoms pasiekti. Švęsdami vasario 16 d. Šventę, mes turim ir šį dalyką kuo giliau išsiaiškinti.

Kiekvienam savarankiškam žmogui yra įgimtas troškimas turėti nuosavus namus, o susipratusiai tautai – savo valstybę, Žmogus rūpinasi savo namais, juos gražina, o tauta turi rūpintis valstybe ir ją tobulinti. Namai yra žmogaus nuosavybė, o valstybė – tautos. Tad valstybe turi rūpintis visi tautos nariai, nes valstybės rūmų sienos duoda pastogę ir saugoja visą tautą nuo tarptautinių audrų. Iš čia eina, kad pirmoj eilėj visur ir visada turi būti statomi valstybės reikalai. Mokėti gerbti valstybinių reikalų pirmenybę, subordinuojant asmens interesus, yra didžiausia pilietinė dorybė, kurios kuo aukščiausio laipsnio siekti privalu kiekvienam. Tarnauti valstybei – yra visų švenčiausioji pareiga.

Bet besirūpindami mes galim ir nuoširdžiai pasidžiaugti. Įsivaizduokim valandėlę, kad mes neturim savo valstybės, kad gyvenam kitų priklausomi. Mūsų gražiajam krašte, tėvų tėvų krauju apšlakstytam ginant laisvę, būtų susikūrę svetimtaučiai atėjūnai. Mūsų darbo vaisiais naudotųsi svetimieji ir į mus žiūrėtų su panieka. Mūsų miestuose beveik nebūtų girdėti lietuviškos kalbos, mokyklose mūsų vaikams būtų brukama svetima kalba.

Norėdami, kaip prieš karą, paprasčiausią vaidinimėlį surengti, turėtume prašinėti leidimų. Mūsų vyrai už svetimųjų reikalus tolimuose kraštuose turėtų guldyti savo galvas. O apie lietuvišką universitetą ir kalbos negalėtų būti! Tai būtų tolimesnis tautos merdėjimas, iš kurio nežinia kada būtume sulaukę progos pabusti. Tai yra baisūs dalykai, prie kurių grįžti šiandie, supratę laisvės vertę, už jokias gerybės nenorėtume, bet už laisvę nesvyruodami aukotume gyvybę. Atsimindami tamsią vergišką praeitį, didis džiaugsmas kyla mumyse, kad laisvę atgavom. Tai yra šventas džiaugsmas, kurio neturim slėpti, bet jį viešai pareikšti.

Tad švęskim nepriklausomybės eilines metines sukaktuves sąmoningai, rimtai ir džiaugsmingai, kaip tai dera šventės reikšmei ir kilnumui!