Bankų sektoriaus atstovai – panikoje. Neįtikėtina, kad tokia prastai paruošta įstatyminė iniciatyva, kokia šovė į galvą vienam lenkų-krikščionių parlamentarui, gali sukelti tokią audrą. Bet atrodo, kad sukėlė. Visą rudenį buvo stengiamasi kiek įmanoma įtikinti visuomenę ir tuos pačius parlamentarus, jog bankų mokestis – žalingas.

Ir kaip keistai beskambėtų, bet mano nuomonė apie bankams ruošiamą mokestį yra tokia pati, kaip bankų sektoriaus atstovų.

Bėda ta, kad jie teisūs. Velniškai teisūs. Iki smulkmenų suskaičiavę, kaip kils palūkanų maržos vargšams Lietuvos būsto paskolų ėmėjams, ir net išvertę tuos procentinius punktus į daugiamilijonines kasmet bankams permokėtas sumas, jie, po paraliais, teisūs.

Todėl nujaučiu, kad bankų mokesčio labiau negu bankai turėtų bijoti ne kas nors kitas, o tos pačios besiskolinančios, arba banku kaip „Taupkase“ besinaudojančios šeimos. Turėtų bijoti kiekvienas Lietuvos vartotojas. Nes...

Kas atsitiks, jei toks mokestis bus įvestas? Neabejotinai jau kitą dieną atsibusime skaudančiomis galvomis – bankai proporcingai, kaip žadėjo, padidins visus įkainius. Ir nebūtinai proporcingai, bet gal net ir šiek tiek neproporcingai, „su atsarga“. Na, gal ne visus įkainius, gal paliks sąskaitos uždarymą ir paskutinio išrašo atspausdinimą nemokamus – nes dalis paslaugų privalo būti nemokamos pagal įstatymą...

Bet kur kišti tą paskutinį uždaromos sąskaitos išrašą, paklausite? Kitaip tariant, kur išeiti vartotojui, susidūrus su augančių įkainių griūtimi? Kur iš dabartinių du su puse banko vartotojui pereiti?

Kas atsitiks, jei toks mokestis bus įvestas? Neabejotinai jau kitą dieną atsibusime skaudančiomis galvomis – bankai proporcingai, kaip žadėjo, padidins visus įkainius.

Bet koks mokestis, įvestas monopolinėje aplinkoje, natūraliai nudreifuoja į silpniausią grandį. Grandį, kuri neturi pasirinkimo. Kuri neturi galios atsispirti ir apsiginti. Mūsų atveju tai vartotojas. Neaplenks įkainių šuolis ir smulkaus verslo.

Peršasi analogija su tradiciškai monopoliškais laikomais verslais. Įveskime dabar mokestį centriniam šildymui. Arba vandens tiekimui. Jei nenorėsime, kad tie šilumos ar vandens tiekėjai bankrutuotų, tai galiausiai turėsime susitaikyti su tuo, jog mokestis „nusės“ į paslaugos tarifą ir patuštins vartotojų pinigines.

Finansinių paslaugų vartotojai galėtų balsuoti kojomis, jei bankų būtų daugiau negu du su puse. Tas, kuris „pusė“, gimė kaip dviejų didelių bankų jungimosi rezultatas.

Tai va, kojomis balsuoti neišeina. Puikiai žinodami vartotojų suvaržytą situaciją, bankai nenuleis įkainių nė per nago juodymą. O kam nuleisti, jei, pirma, klientas neturi pasirinkimo („toli nenubėgsit, brangieji“), antra, parlamentas savo sprendimais suteikia puikų pretekstą įkainius vėl kilstelti?

Niekas nesikeis, kol reikšmingai nepasikeis visa ekonominė sistema, paremta pinigų galia, o tai reiškia – kol nepasikeis iš vidaus finansinė sistema.

Maždaug prieš pusantrų metų pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje prasidėjo rimtos diskusijos, kaip paversti finansus tvariais. Tvarūs finansai (angl. sustainable finance) yra dabar bene daugiausia vilčių teikianti kryptis, kurios idėja labai paprasta: siekiant sustabdyti klimato kaitą ir grįžti į tvaraus, socialiai teisingesnio vystymosi trajektoriją, būtina pasukti finansinius srautus į su E (environment), S (social) ir G (governance) veiksniais derančius verslus.

Bet čia jau kito lygmens idėja, kuri, keisčiausiu būdu, gali labai gerai derėti su lenkų-krikščionių pamėgta iniciatyva.

Jei tie vyrai ir moterys frakcijoje būtų nevengę giliau pasidomėti, o jų lyderis būtų atidžiau skaitęs Europos Parlamento aplinkraščius, tai jie būtų veikiausiai iškėlę daug rimtesnę idėją. Pavyzdžiui, įvesti diferencijuotus bankinių atsargų rezervų lygius skirtingo „švarumo“ verslams.

Toks „žaliasis paramos faktorius“ (green supporting factor) yra visai gera skatinimo priemonė. Ji verstų bankus labiau skolinti tiems verslams, kurie prisideda prie aplinkos tausojimo ir klimato kaitos lėtinimo, o ne tiems, kurie taršūs ir socialiai rizikingi.

O kodėl tik verslui, o ne vartotojui?

Galima ir vartotojui.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime būsto paskolą naujo buto pirkimui arba seno renovacijai. Jei valstybės mastu preferuosime seno renovaciją, o ne naujo pirkimą, tai paskola būsto atnaujinimui, panaudojant modernias šilumos ir vėsinimo technologijas (tarkime, saulės elektrines kombinuojant su šilumos siurbliais), galėtų kainuoti šiek tiek pigiau.

Tačiau vartotojui būtų uždedami tam tikri įsipareigojimai, pavyzdžiui, pasiekti „ne mažiau kaip...“ energetinio efektyvumo klasę. Net palūkanų normų nuolaida, sąlygota žemesnio rezervo reikalavimo, galėtų būti apibrėžta pagal tai, kokį energetinės klasės šuolį banko klientas apsiima finansuoti.

Todėl ne vartotojus galutiniame grandinės etape skriausiančio bankų mokesčio, o kitų iniciatyvų, vedančių Lietuvoje veikiančius bankus tvarių finansų linkui, reikia dabar Lietuvos parlamento ir Lietuvos vyriausybės koridoriuose.