Quantcast

Vakarai privalo realiai suvokti Rusijos keliamą grėsmę

Ar Britanija palaikys nervingus rytiečius, ar mieguistus vakariečius? Tokią dilemą kelia tarp mūsų sąjungininkų besiformuojantys nesutarimai dėl karo Ukrainoje. Daugumai Vakarų Europos šalių svarbiausias prioritetas – sulaikyti ir valdyti konfliktą. Rusijos kaimynėms tai yra egzistencinė kova, kurią reikia ryžtingai laimėti. Negali būti ir viena, ir kita.

Jei artėjantis Ukrainos kontrpuolimas žlugs, įstrigs arba duos tik kuklius rezultatus, tokias šalis kaip Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija atbaidys dar vienerių metų kovos perspektyva ir su tuo susijusiomis išlaidomis bei rizika. Jos, kaip ir daugelis Jungtinių Valstijų administracijos narių, manys, kad atėjo laikas sudaryti tam tikrą susitarimą „žemės už taiką“, galbūt tarpininkaujant Kinijai.

Ir atvirkščiai, jei didelė kontrataka bus sėkminga, daugelio Vakarų šalių ryžtas atšals dėl įvairių priežasčių. Jos manys, kad būtų teisinga bandyti išstumti Vladimiro Putino pajėgas iš dalies ar daugumos užimtų teritorijų ir taip sudaryti sąlygas deryboms. Tačiau Rusijos lyderio esą nereikėtų sprausti į kampą ar pažeminti tiek, kad jis imtų svarstyti galimybę panaudoti branduolinį ginklą.

Ši riba gali būti pasiekta gana greitai: pavyzdžiui, Ukrainai nereikia iš naujo užkariauti Krymo. Jai tereikia panaudoti artileriją arba raketas, kad būtų apribotos Rusijos galimybės aprūpinti pusiasalį geležinkeliais arba keliais. Tuomet brangus Rusijos trofėjus iš esmės taptų Ukrainos įkaitu, o V. Putinas pagrasintų eskaluoti situaciją, tikėdamasis pakirsti Vakarų nervus.

Bet kokie politinių pokyčių Rusijoje požymiai šį spaudimą dar labiau sustiprins. Vakarų šalys nerimaus, kad V. Putino įpėdinis gali būti dar blogesnis: atviras fašistas arba maniakas. Joms taip pat nepatiks netvarka Rusijoje, kai režimo bendražygiai susiginčys dėl įpėdinystės. Joms dar labiau nerimą kelia mažiau tikėtina Rusijos skilimo perspektyva, kai karo vadai varžysis dėl milžiniško šalies branduolinio arsenalo kontrolės. Kad išvengtų bet kurios iš šių pasekmių, panikuojantys sąjungininkai lieptų ukrainiečiams greitai trauktis.

Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.

Arčiau Rusijos esančios šalys, tokios kaip Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, į karą žiūri visiškai kitaip. Jų tvirtas požiūris pagrįstas ne tik 30 metų Vakarų Europos neišgirstais perspėjimais apie tai, kad Rusija vykdo represijas namuose ir agresiją užsienyje. Jis taip pat paremtas giliomis istorinėmis traumomis. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Baltijos šalys minėjo 1949-ųjų sovietinių trėmimų metines. Tarp 90 000 žmonių, ištremtų į atokius regionus, buvo ir šešių mėnesių kūdikis Kristi, kuri išgyveno trijų savaičių kelionę tik dėl nepažįstamų žmonių gerumo tame pačiame gyvuliniame vagone. Jos dukra Kaja Kallas yra Estijos ministrė pirmininkė.

Žiaurumai, kuriuos Rusija dabar vykdo Ukrainoje, yra šios patirties atgarsis ir žadina naujas baimes. Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.

Šiuo požiūriu eskalacijos pavojus, jei V. Putinui nepasiseks, yra mažesnis nei pavojus, kurį keltų, po karo vis dar būsianti apimta karšto militarizmo. Rytų Europa taip pat pozityviau nusiteikusi politinių perversmų Maskvoje atžvilgiu. Periodiškai Rusijoje kylantys neramumai paprastai yra gera žinia jos kaimynams. Po bolševikų revoliucijos ir Rusijos pralaimėjimo 1917 metais kilęs chaosas leido Lenkijai, Baltijos šalims ir Suomijai atkurti savo valstybingumą. Sovietų Sąjungos žlugimas išlaisvino jos pavergtas tautas ir išlaisvino iš Kremliaus gniaužtų Suomiją. Didžiausią nerimą šioms šalims kelia tai, kad Vakarų lyderiai rytinio flango šalių saugumą iškeičia į netikrą stabilumo Rusijoje perspektyvą – tai buvo dažna pagunda dešimtajame dešimtmetyje.

Daugeliui už regiono ribų visa tai sunku suvokti. V. Putino karas jau yra katastrofa. Pakartoti tai būtų beprotiška. Rusijos ginkluotosios pajėgos Ukrainoje veikė prastai ir patyrė milžinišką žalą. Kaip jos galėtų kelti grėsmę NATO šaliai?

Tokia lengvabūdiška analizė neatsižvelgia į Rusijos karo ekonomikos atsparumą ir į tai, kad Kremliaus antivakarietiškumas šiuo metu turi didžiulę įtaką šios šalies viešajai nuomonei. Gerai informuoti vertintojai apskaičiavo, kiek laiko Rusijai gali prireikti perkrauti atsargas, kai kovos Ukrainoje bus nutrauktos: nuo aštuonerių iki nerimą keliančių trejų metų. Verta pažymėti, kad per pastaruosius 14 mėnesių nukentėjo tik Rusijos kariuomenė: karinis jūrų laivynas, oro pajėgos ir kiti Putino arsenalo elementai beveik nenukentėjo.

Tuo tarpu Vakarų šalių neryžtingumas, susiskaldymas ir puikybė iššvaistė laiką, kurį mums padovanojo Ukraina. Ryškus pastarojo meto pavyzdys – prezidento E. Macrono komiškai tuščiagarbė kelionė į Kiniją, kuri pakenkė pradedamiems Europos Sąjungos bandymams mažinti ekonominę priklausomybę nuo Pekino ir Amerikos akyse pakenkė visų europiečių patikimumo ir veiksmingumo reputacijai.

Net ir didvyriškai darant prielaidą, kad staiga atsiras pinigų ir politinės valios, europiečiams prireiks dešimties metų, kad jų ginkluotosios pajėgos vėl įgytų formą. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos – mūsų saugumo garantas – vis labiau blaškosi dėl Kinijos keliamos grėsmės. Jei į Baltuosius rūmus sugrįžtų Donaldas Trumpas arba jo šalininkas respublikonas, situacija dar labiau paaštrėtų, o sąjungininkai europiečiai atsidurtų dar didesniame pavojuje.

Šios problemos negalima pamiršti. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, mes ir mūsų kaimynai dešimtmetį ar ilgiau susidursime su agresyvia ir pavojinga Rusija, ir mes nesame pajėgūs vieni patys su tuo susidoroti. Gera pradžia būtų atsisakyti savo iliuzijų.


Šiame straipsnyje: VakaraiRusijos grėsmėkaras Ukrainoje

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    7
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių