Šiuolaikinė vaizdų kultūra sustiprinama paveikiomis antraštėmis, skandalingais tekstais, skatinančiais žmogų interpretuoti gautą medžiagą ir sukurti dar daugiau vaizdų bei jų perskaitymo galimybių.

Apie vaizdo ir teksto sąveiką žiniasklaidoje taip pat menininkų kūryboje, paskaitoje "Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra", vykusioje Kauno fotografijos galerijoje, pasakojo poetas, eseistas, fotografas, Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno laboratorijos specialistas Ričardas Šileika.

"Vaizdas yra pagrindas. Nuo jo galima pradėti dėlioti tekstą. Žiniasklaidos šaltiniai iš anksto pritrupina daugybę vaizdų, tekstų, o žmogus vidinėje savo sistemoje juos dar padaugina", – sakė R.Šileika. Periodinėje spaudoje, informaciniuose portaluose vaizdai neretai būna didesni nei antraštės. Vaizdo įtaigumas pritraukia skaitytojus, vėliau susidominčius ir tekstu, papildančiu vaizdą.

Eseistas informacijos gavimo sistemoje išskyrė portalus, kuriuose vaizdo kompozicija, spalvingumas, ženklai ir simboliai visada pirmajame plane. "Vaizdas ir tekstas vienas kitą iliustruoja, sustiprina. Gaunama informacija veikia žmogaus refleksus: žiaurūs, brutalūs vaizdai erzina, kelia pyktį, gražių žmonių ar estetiškos aplinkos vaizdai ramina", – teigė jis.

Kalbėdamas apie meninę kūrybą, R.Šileika išskyrė fotonovelės žanrą, kurį įvardijo pereinamuoju žanru iš informacinio į kūrybinį. Geras pavyzdys yra 1983 m. išleista fotografo Romualdo Rakausko knyga "Vilties šviesa", kurioje vaizdas ir tekstas papildo vienas kitą.

"Fotonovelė – tai ne iliustravimo, ne atkartojimo zona. Joje vienodai svarbūs abu: ir vaizdas, ir tekstas", – aiškino fotografas. Paskaitoje buvo paminėti ir nelabai vykę fotonovelių knygų pavyzdžiai, kuriuose per daug iliustratyvumo, dėl to vaizdas ir tekstas nesuskamba. Taip atsitinka todėl, kad metaforos vaizde ir tekste labai artimos, interpretuojamos tiesiogiai, nepaliekant erdvės ieškojimui.

"Vaizdo ir žodžio sąryšis yra be galo svarbus. Iliustracija būtina teksto vizualumui išplėsti. Tai ne lyginimo, o santykio problema. Sampyna yra svarbiausia, o sąveika įvyksta žiūrovo suvokimo lygmenyje, ne atskiruose fotografijos ar teksto lygmenyse. Kūryba – lyg "sekretas", kurį žiūrovas turi atrasti, atkasti", – pasitelkdamas praeityje populiaraus vaikų žaidimo – stiklu uždengto spalvingų popierėlių ar gėlių slėpimo – metaforą dėstė R.Šileika.

Eseistas taikliai apibūdino, kad kūryba yra tam, kad žmogus galėtų nugyventi kelis gyvenimus. Per vaizdus, tekstus, atrasdamas naujus pasaulius. "Vaizdas turi sukelti būseną, kurios žmogus nėra patyręs, galbūt tik susapnavęs", – teigė poetas.

Aiškindamas darbo (vaizdo) ir jo pavadinimo santykį, eseistas pabrėžė, kad pagrindinis dalykas, kurį meno kūriniui suteikia pavadinimas – apibendrinimas. Esama atvejų, kai pavadinimas uždaro vaizdą, panaikina jo perskaitymo galimybes, taip, anot R.Šileikos, nutinka tada, kai vaizdas ir jį lydintis pavadinimas yra per daug asociatyvūs. "Įsivaizduoju, kad pavadinimas gali būti uždarų, atvirų ar pravirų durų metafora. Kai durys užtrenkiamos – jautiesi paklydęs, kai jos atviros – tampa nebeįdomu, nes viskas pasiekiama ranka, o kai jos praviros – tai laisvė: suvokti, pajausti, patirti – gyventi", – reziumavo R.Šileika.