Panaši, tik keliais metais anksčiau – 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – surengta kampanija įtikino JAV nedislokuoti „neutroninių bombų“. Šie išties naudingi ginklai būtų galėję sustabdyti sovietų tankų įsiveržimą, nepaversdami Vakarų Vokietijos radioaktyvia dykyne. Tačiau sovietų propagandos mašina meistriškai juos pavaizdavo kaip „kapitalistines bombas“, nes jos žudo žmones nepakenkdamos turtui.

Jimmy Carterio administracija nusileido dėl neutroninių bombų. Ronaldas Reaganas neatlyžo dėl vidutinio nuotolio raketų. Galiausiai SSRS sutiko išvežti savo pačios raketas SS-20 iš Rytų Europos pagal 1987 m. Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartį. Abi pusės sunaikino savo vidutinio nuotolio raketas. Visi (išskyrus ginklų gamintojus) dėl to pasijuto geriau.

Galingas Rusijos ginklas yra žiniasklaidos antraštės

Dabar INF sutartis turi nedaug draugų. Rusija ją pažeidė susikurdama naują nuo žemės paleidžiamą sparnuotąją raketą. Be to, Kremlius skundėsi, kad Rumunijoje ir Lenkijoje įrengtos Amerikos sistemos, skirtos apsisaugoti nuo balistinių raketų, galėtų būti pritaikytos leisti naujoms, INF sutartį pažeidžiančioms JAV raketoms, keliančioms grėsmę Rusijai. JAV, susirūpinusios dėl Kinijos, savo ruožtu nervinasi dėl šiuo susitarimu numatytų apribojimų.

Kaip ir Leonidas Brežnevas, Vladimiras Putinas nuoširdžiai nemėgsta minties, kad Europoje gali būti dislokuota naujų JAV raketų. Jis rūsčiai perspėja dėl atsakomųjų žingsnių.

Vis tik jis – ne kvailys. Jis žino, kad Rusija – ne Sovietų Sąjunga. Ji prilygsta Jungtinėms Valstijoms tik pagal savo apokalipsinį arsenalą – didžiuosius, „strateginius“ branduolinius ginklus. Visais kitais atžvilgiais jos kariuomenės pajėgumai menki. Rusijos plačiai reklamuojamos naujos hipergarsinės raketos ir povandeniniai dronai artimesni mokslinei fantastikai, o ne karybai.

Iš tikrųjų galingas Rusijos ginklas yra žiniasklaidos antraštės. Grasindama naujomis ginklavimosi varžybomis ji pasiekia du tikslus.

Pirmasis – susilpninti Europos palaikymą NATO. Vakarų europiečiai lengvai užmiršta, kad amerikiečiai juos išgelbėjo nuo komunizmo ir pastūmėjo Blogio imperiją į susinaikinimą. Daugelis jų – pacifistai iš prigimties. Dėl Putino žvanginimo ginklais daugelis prancūzų, vokiečių, italų ir kitų pradeda norėti, kad amerikiečiai susirinktų savo branduolinį skėtį ir keliautų namo.

Kita pono Putino plano dalis – kurstyti amerikiečių nepasitenkinimą Šiaurės Atlanto aljansu. Jeigu Rusija grasins Jungtinėms Valstijoms dėl jų pastangų ginti Europą, daugelis amerikiečių susimąstys, kodėl jų šalis prisiima šią riziką. Jie jau pavargę nuo savo šykščių sąjungininkų, skiriančių labai mažai lėšų, bet labai daug niurzgančių.

Iš tikrųjų transatlantinis aljansas yra grindžiamas tiek principais, tiek savais interesais. JAV užsienio politika geriausiai veikia sąjungininkų atžvilgiu, o europiečiai, nepaisant visų jų trūkumų, daugeliu atveju yra pravartūs. Tačiau šie argumentai, kad ir kaip gerai patvirtinti istorijos, dabartinei administracijai atrodo esantys mažiau paveikūs.

Tuo metu sąjungininkų manevrų laisvė ribota. Jie neabejotinai turėtų viltis, kad Donaldo Trumpo administracija pradės rimtas derybas su Rusija ir Kinija dėl kovinių galvučių, raketų, „karštųjų linijų“ ir kosminių ginklų. Branduolinis atgrasymas iš tiesų palaiko taiką, bet tik tuo atveju, jeigu atsitiktinumų ir nesusipratimų tikimybė kiek įmanoma sumažinama.

Tačiau NATO sąjungininkai taip pat turėtų suvokti, kad jų atgrasomieji pajėgumai visiškai priklausomi nuo Amerikos strateginių branduolinių ginklų. Jeigu ponas Putinas nukreips savo žaisliukus į Europą, europiečiams prireiks atsako priemonių, ir geriausiai tokių, kurios pasaulį padarytų saugesnį, o ne pavojingesnį.

Vieną iš galimybių galėtų suteikti nebranduoliniai labai tiksliai nutaikomi ginklai, tokie kaip sunkiai susekamos sparnuotosios raketos JASSM (Lenkija jau perka jas iš JAV). Kita galimybė – stiprinti nekarines atgrasymo priemones, pavyzdžiui, išnaudojant Rusijos didžiulę priklausomybę nuo Vakarų. „Mes laikom jūsų pinigus; jeigu norit juos atgauti – atsitraukite!“