Šiais metais ukrainiečiai vieną po kito griovė nusistovėjusius įsitikinimus. Šalis, padalinta į „ukrainakalbius“ ir „rusakalbius“? Nebėra. Korumpuota, oligarchinė valstybė, valdanti apatiškus gyventojus? Nebėra. Nacių nostalgijos bastionas? Nebėra. Kareiviai mėgėjai, nemokantys naudotis šiuolaikiniais ginklais? Nebėra. Beviltiškai nepajėgus pareigas eiti šoumenas prezidentas? Nebėra.

Kol Ukraina griauna senus stereotipus, kitoje fronto linijos pusėje Rusija intensyviai dirba, kad juos sustiprintų. Sovietinio stiliaus militaristinė pompastika? Ji vėl užpildo eterį. Gandai ir anekdotai kaip politinė valiuta? Tikrai taip. Silpnėjanti Vladimiro Putino sveikata skatina spekuliacijas ir sarkastiškus juokelius, primenančius Jurijaus Andropovo ir Leonido Brežnevo laikus. Rusijos elgesys okupuotose Ukrainos teritorijose atgaivina dešimtmečių senumo prisiminimus apie sovietų užgrobtą valdžią pavergtose tautose. Vėl grobiami vaikai ir plaunamos jų smegenys, perrašoma istorija, valomas elitas. O okupantų primityvus elgesys komforto ir modernumo akivaizdoje (skalbimo mašinų grobimas) būtų komiškas, jei nebūtų toks siaubingas kitais atžvilgiais (prievartavimai ir kankinimai).

Trečias klaidingų įsitikinimų rinkinys taip pat žlugo: kad Rusija yra pernelyg pavojinga, jog ją būtų galima provokuoti. Pirminė Vakarų reakcija buvo grindžiama tik būtinybe užkirsti kelią „eskalacijai“. Iš pradžių buvo galima tiekti tik gynybinius ginklus (prisimenate vokiečių šalmus?). Bėgant savaitėms ir mėnesiams, mūsų pačių nubrėžtos raudonosios linijos vėl ir vėl keičiasi. Mes darome daugiau. Bet visada per mažai ir visada kankinamai vėlai.

Keletas užkietėjusių keistuolių kraštutinėje dešinėje (daugiausia Jungtinėse Valstijose – sveikas, Tuckeri Carlsonai) ir kraštutinėje kairėje (daugiausia Europoje) vis dar laikosi sau įsikaltų stereotipų. V. Zelenskio vizitas atlieka naudingą vaidmenį, kad jie liktų nuošalyje. Tačiau daugumai atskalūnų jau dabar imponuoja ukrainiečių epinis ryžtas ir pasibjaurėjimą kelia Rusijos brutalumas. Visgi „senuosiuose Vakaruose“ – didžiosiose turtingose šalyse, kurios niekada nekentėjo komunizmo gniaužtuose, – per mažai žmonių nori susimąstyti, kaip neteisingai jie suprato tiek Ukrainą, tiek Rusiją.

Galime sutikti, kad šis metus trukęs geopolitikos kursas buvo įdomus ir pamokantis. Tačiau nepripažįstame, kokie neišmanėliai buvome pradžioje, kiek daug vis dar nesuprantame ir kiek daug kurso medžiagos parašyta nekaltų žmonių krauju ir ašaromis. Pastaba studentams: kitą semestrą bus nagrinėjamas oro gynybos ir civilinės infrastruktūros apsaugos klausimas; ruošdamiesi tam, prašau, išstudijuokite pastarųjų savaičių naujienas.

Turint omenyje, kaip klydome, tolesnis Vakarų pasyvumas, kai Ukraina prašo daugiau pagalbos, yra neeilinis. Ant kortos pastatyta nepaprastai daug: tik įsivaizduokite, koks pavojingas bus gyvenimas, jei Rusija kaip nors laimės šį karą. Tai nėra priemonių konfliktas. Tai valios konfliktas. Kaip pastebi žymus „Financial Times“ komentatorius Martinas Wolfas, JAV, ES, Jungtinės Karalystės ir Kanados ekonomika kartu sudėjus yra maždaug 22 kartus didesnė už Rusijos ekonomiką. Suteikti Ukrainai 60 mlrd. dolerių, kurių jai reikia, kad kitais metais išsilaikytų, kainuotų tik 0,1 proc. šių šalių BVP (pridėjus Japoniją, Australiją ir kitas sąjungininkes, išlaidos būtų dar mažesnės).

Vakarai turi karinių priemonių karui greitai užbaigti – jie turi oro gynybos priemonių ir ginklų tolimojo nuotolio tiksliems smūgiams suduoti. Įsivaizduokite, kas būtų, jei po kiekvieno Rusijos išpuolio prieš Ukrainos infrastruktūros objektą sektų Ukrainos smūgis prieš Rusijos objektą. Išorinis pasaulis lengvai pasmerkia Rusijos išpuolius prieš civilinę energetiką, vandentiekį, kanalizaciją ir šilumos ūkį kaip karo nusikaltimus, tačiau nesiima reikiamų veiksmų, kad užkirstų jiems kelią. Prašau nedelsiant pateikti kurso darbus.