Daugelis mano pažįstamų – jauni profesionalai, specialistai. Didelė dalis jų planuoja ar jau sukūrę šeimas, turi arba tikisi greitai susilaukti vaikų. Visiems jiems tenka mokėti didesnes ar mažesnes paskolas – už butą, automobilį, naują telefoną, už įspūdingą kelionę į tolimą šalį, už paskolą mokslui ir už daugybę kitų reikšmingų ir reikalingų išlaidų.

Oficiali statistika skelbia, kad vidutinis atlyginimas šiandien mano gimtajame Kaune sudaro apie 1,6 tūkst. eurų, neatskaičiavus mokesčių. Sumokėjus visus įprastus gyventojų, socialinio ir pensijų draudimo mokesčius, eiliniam kauniečiui lieka apie 1 tūkst. eurų. Tarkim, jaunų specialistų šeima jau turi vieną vaiką.

Maistui ir būtinosioms pragyvenimo išlaidoms šeima skiria pusę savo mėnesinių pajamų – 1 tūkst. eurų. Automobilio paskolai ir degalams tenka skirti po 300 eurų per mėnesį. Vaiko priežiūrai ir lavinimui – dar 100 eurų. Už paskolą pirktas ir įrengtas butas kiekvieną mėnesį pareikalauja daugiau nei 300 eurų įmokos, dar 100 eurų atima komunalinių paslaugų mokesčiai. Stebuklas, bet vidutiniškai uždirbančiai (o juk pusė žmonių uždirba mažiau!) po šių pagrindinių išlaidų lieka net (!) 200 eurų rezervas.

Kas įvyks, jeigu Lietuvoje visoms paskoloms taikomas EURIBOR ūgtelės ne, JAV pavyzdžiu 0,75 punkto, o, kaip nurodo dalis prognozių, iki, tarkim, 2,5 proc.?

Būdamas optimistu, visada tikiuosi, kad blogiausia neįvyks. Tačiau ruoštis tam turime.

Tarkim, mūsų šeimos buto neišmokėta paskolos dalis 100 tūkst. eurų, o automobilio paskolos neišmokėta 20 tūkst. eurų. Išeina 120 tūkst. eurų paskolos likutis, kurio aptarnavimas išaugs į įspūdingus 120 000 * 0,025 = 3 000 eurų. 3 tūkst. eurų per metus – tai 250 eurų per mėnesį.

Jaunai šeimai gresia bankrotas? Deja, bet taip. Ir tai, pastebėsiu, nėra pats blogiausias skolinimosi kaštų augimo scenarijus. Ir tai, dar svarbiau, kalbame apie jauną šeimą, kurioje dirba abu tėvai, kuri turi tik vieną vaiką.

Kaip neišvengiamam sunkmečiui turėtų jau šiandien ruoštis jauna šeima?

Pirmas patarimas – mažinti išlaidas. Jeigu galima atsisakyti kavinių, o ruošti maistą namie – tai ir reikia daryti. Jeigu nebūtina į darbą važinėti automobiliu – puiku, tai nauda ir sveikatai už kiekvieną nueitą kilometrą.

Antra galimybė – fiksuotų ilgalaikių įsipareigojimų ir išlaidų keitimas kintamomis, kurias lengviau pakeisti naujomis aplinkybėmis. Todėl šiandien tikrai galima būtų svarstyti parduoti automobilį, nes jų trūkumas rinkoje didelis, kaina didelė – bent jau tiesioginio nuostolio šeima nepatirs. Įpročius teks keisti, tačiau finansinis saugumas neabejotinai išaugs. Tokią pat galimybę verta panagrinėti ir buto atveju. Lietuviams toks siūlymas artimas asmeniniam įžeidimui, tačiau finansininkų lentelės – be emocijų. Jos vertina ir nagrinėja tik skaičius, su kuriais nepasiginčysi. Todėl, jeigu galite pelningai parduoti butą ir persikelti į nuomojamą, – verta apie tai pasvarstyti.

Patarimas: paskolų turinčioms šeimoms siūlo rengtis neišvengiamam sunkmečiui.

Trečias kelias – didinti pajamas. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau šiuo metu situacija paradoksali, kai finansų rinkose visiška sumaištis. Todėl atviras darbuotojo kalbėjimas su darbdaviu yra gana paprastas būdas problemoms spręsti. Be to, tai apima ne tik pagrindinio darbo užmokesčio klausimą, bet ir naujų veiklų sritis, gal net valstybės socialinės pagalbos ir / ar paslaugų teikimo sąlygų peržiūrėjimą. Galbūt mokate už vaiko būrelį, nors galite gauti nemokamą? Galbūt galite gauti kompensaciją už komunalines paslaugas? Valstybės pagalbos taisyklės yra gana lanksčios ir dažnai susietos su faktine jūsų pajamų / išlaidų būkle.

Būdamas optimistu, visada tikiuosi, kad blogiausia neįvyks. Tačiau ruoštis tam turime.