1862 m. balandžio 6–7 d. Tenesio valstijos pietvakariuose vykusios kautynės atskleidė pramonės perversmo įtaką karybai. Nors kovos truko vos dvi dienas, abi kariaujančios pusės prarado po daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių.

Už atsiskyrimą nuo JAV ir vergovės išsaugojimą kovojančių pietiečių resursai buvo riboti, tačiau jie turėjo itin gerus vadus, gebančius produktyviai panaudoti nedidelius išteklius. Antai Robertas Edwardas Lee (1807–1870) neretai yra pristatomas vienu gabiausių taktikos talentų, kada nors vaikščiojusių šioje žemėje.

Teigiama, kad jam neprilygo joks priešingų tikslų siekiantis kolega iš Šiaurės ir tik dėl R.E.Lee priimtų sprendimų konfederacijai pavyko išvengti ankstyvo sunaikinimo 1862 m. vasarą. Šiauriečių generolai, net ir baigę tą pačią Vest Pointo ugdymo įstaigą kartu su R. E. Lee, talentais nepasižymėjo. Jie leisdavo sau pridaryti žioplų klaidų ir pražudyti žmones, tačiau net ir po paikiausių katastrofų Šiaurė greitai atgaudavo jėgas.

Sparčiai besivystanti pramonė sudarė sąlygas kariaujančios armijos poreikių patenkinimui, o intensyvi imigracija iš Senojo žemyno užtikrino, kad į skerdyklą visada bus patiekiama šviežios mėsos. Esant tokiai situacijai, kautynės dažniausiai baigdavosi lygiosiomis, tad viskas, ką galėjo padaryti pietiečiai – suduoti skaudžius ir netikėtus smūgius, kurie demoralizuotų šiauriečių armiją ir visuomenę, paskatintų pacifistines nuotaikas ir užtikrintų užsienio valstybių diplomatinę paramą.

1862 m. rudenį R.E.Lee pajėgos perėjo Potomako upę ir įžengė į Merilandą, o rugsėjo 17 d. jo vadovaujami pietiečiai ir kontroversiškai vertinamo George‘o Brintono McClellano (1826–1885) vedami šiauriečiai gavo progą išmėginti savo jėgas. Dar tų pačių metų vasarą G. B. McClellanas bandė greitai užbaigti karą šiauriečių pergale. Jo žmonėms netgi pavyko pasiekti konfederatų sostinę Ričmondą, tačiau galiausiai visas šiauriečių planas patyrė fiasko.

1862 m. rugsėjo 17 d. G. B. McClellanas taip pat pridarė žioplų klaidų ir praleido idealią progą sunaikinti R. E. Lee armiją, tačiau pietiečių darbo rezultatai irgi nepriminė pergalės. Abi kovojusios pusės vėl prarado po dešimt tūkstančių gyvybių.

To paties mėnesio 22-ąją dieną JAV prezidentu tapusio savamokslio krautuvininko Abrahamo Lincolno (1809–1865) administracija paskelbė apie įstatymo, išlaisvinančio konfederatų teritorijoje gyvenančius juodaodžius vergus, išleidimą. Naujasis įstatymas ne tik suteikė simbolinį šansą vergovės prislėgtiems juodaodžiams, bet ir pademonstravo administracijos siekį sukurti visas Jungtines Valstijas kontroliuojančią federalinę valdžią.

1862 m. lapkričio 5 d. A. Lincolnas atleido G. B. MaClellaną ir vietoje jo Potomako armijos vadu paskyrė Ambrose‘ą Everettą Burnside‘ą (1824–1881), kurio galvos plaukai, ūsai ir žandenos buvo suaugę į vieną ekscentrišką darinį.

1862 m. gruodžio 11–15 d. A. E. Burnside‘o vadovaujami šiauriečiai patyrė nesėkmę prie Frederiksburgo (Virdžinija), tad 1863 m. sausio 26 d. A. Lincolnas jį taip pat atleido. Sakoma, kad A. E. Burnside‘ą pakeitęs Josephas Hookeris (1814–1879) smarkiai pakėlė kritusią karių moralinę dvasią, tačiau pasiekti reikšmingesnių rezultatų jam taip pat nepavyko. 1863 m. balandžio 30 – gegužės 6 d. jis padovanojo R. E. Lee vadovaujamiems pietiečiams dar vieną pergalę.

1863 m. birželio 28 d. J. Hookerį pakeitė George‘as Gordonas Meade‘as (1815–1872), o pergalės apsvaiginti konfederatai nusprendė dar kartą įsiskverbti į šiauriečių teritoriją. Manoma, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (ir gal net viso pasaulio) ateitis buvo nulemta 1863 m. liepos 1–3 d. netoli svarbaus komunikacijos mazgo – Getisbergo miestelio (Pensilvanija).

Nors pirmąją kautynių dieną konfederatus lydėjo sėkmė, šiauriečiams pavyko sudaryti žvejybos kabliuką primenančią gynybinę liniją. "Kabliuko" logistiniai pranašumai atsiskleidė jau antrą dieną, kai R.E.Lee pajėgos pradėjo itin intensyvų šiauriečių pozicijų puolimą. Liepos 4-ąją grumtynės jau buvo pasibaigusios, o R. E. Lee su savo žmonėmis vėl grįžo į Virdžiniją nieko nepešę. Čia juos veikiausiai pasitiko dar viena skaudi žinia.

Misisipės valstijoje esanti konfederatų Viksbergo tvirtovė pasidavė Hiramo Ulysses‘o Granto (1822–1885) vadovaujamoms pajėgoms. Tai reiškė, kad šiauriečiai ne tik galutinai ir negrįžtamai izoliavo Pietus nuo likusio pasaulio, bet ir, perimdami Misisipės upės kontrolę, perplėšė Konfederacijos žemes į dvi dalis.

Manoma, kad pasibaigus Gertisbergo kautynėms vietiniai gyventojai pasiūlė valstijos valdžiai nupirkti dalį mūšio lauko, kad jame būtų įrengtos kapinės žuvusiems kariams. 1863 m. lapkričio 19 d. pagerbti šio projekto atvyko pats prezidentas.

"Pasaulis vargu pastebės ar prisimins, ką mes čia kalbame, bet niekada nepamirš, ką jie padarė. Ir todėl mums, gyviesiems, dera atsidėti tam nebaigtam darbui, kurį čia kovojusieji taip kilniai dirbo. Ir todėl mums, čia susirinkusiems, dera atsidėti ir iškilusiai didžiai užduočiai – dar uoliau tęsti tai, kam šie šlovingi žuvusieji liko ištikimi iki galo; ir būti tvirtai įsitikinusiems, kad šie kariai žuvo ne veltui, o ši nacija, Dievo padedama, sulauks užgimstančios naujos laisvės, ir liaudies vyriausybė, sukurta liaudžiai pačios liaudies, neišnyks šioje žemėje", – susirinkusiems į kapinių atidarymą pasakė valstybės vadovu tapęs savamokslis krautuvininkas.