Dar 1940 m. vasario 17 d. Fritzas Erichas Georgas Eduardas von Mansteinas (1883–1973) nacių didžiūnui Adolfui (1889–1945) pristatė naują invazijos į Prancūziją planą.

Jo esmė – įtikinti sąjungininkus, kad vokiečiai kartoja 1914 m. puolimą per neutralitetą paskelbusią Belgiją ir tuo pat metu kitomis pajėgomis veržtis į Prancūziją per Ardėnų mišką, kurį prancūzų kariuomenės strategai paskelbė neįveikiamu tankams.

Manoma, kad šio plano įgyvendinimas prasidėjo ankstų 1940 m. gegužės 10 d. rytą, vokiečiams vienu metu užpuolus Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą ir tuo pat metu "pro langą" skverbiantis į Prancūziją.

Siekdami įveikti kiekybiškai ir techniškai pranašesnį priešininką, vokiečiai ėmė taikyti visiškai naują kariavimo metodą, kuris itin skyrėsi nuo Didžiojo karo (1914–1918 m.) agonijų tranšėjose.

Naujojo metodo pagrindas – netikėtai pradėtos ir intensyviai vykdomos, priešui atsikvėpti neleidžiančios, jungtinės šarvuočių bei juos dengiančios aviacijos atakos.

Itin svarbų vaidmenį šiame spektaklyje suvaidindavo pikiruojančių bombonešių klasei priskiriami lėktuvai "Junkers Ju 87" (dar vadinami "Stuka").

Šios kategorijos bombonešiai buvo specialiai sukurti mažų ir greitai judančių objektų utilizavimui, tad pamatę "grobį" jie, garsiai kaukdami, itin staigiai smigdavo žemyn ir numesdavo savo "krovinį" ant taikinio iš gana menko atstumo.

Kol nacių lėktuvai siautėdavo naikindami priešo techniką ir įvairius strateginius bei civilinius objektus, iš dangaus mėtomi žmonės (desantininkai) atlikdavo specialius diversinius reidus, skirtus suduoti netikėtam ir itin skaudžiam smūgiui silpniausioje priešo gynybos grandyje.

Būtent vokiečių desantininkai vieni pirmųjų gegužės 10-osios rytą pasirodė Olandijos žemėje ir būtent jie tą pačią dieną eliminavo Belgijos Eben-Emaelio fortą (prie Alberto kanalo, netoli Lježo ir Mastrichto), garsėjusį neįveikiamos tvirtovės statusu.

Vokiečiams gegužės 10 d. siautėjant žemyninėje Europos dalyje, ne ką mažesni mūšiai užvirė ir Didžiosios Britanijos salose, mat tą dieną Arthuras Neville‘is Chamberlainas (1869–1940) nusprendė trauktis iš ministro pirmininko pareigų. Šis politikas visomis išgalėmis siekė išsaugoti taiką, tad ne kartą nacistinės agresijos akivaizdoje pademonstravo valios ir ryžto stoką.

Kuo labiau A.N.Chamberlainas suklupdavo, tuo daugiau politinių taškų įgydavo jo partijos kolega – apkūnus, humoro nestokojantis, aukštojo mokslo diplomo taip ir neįgijęs, išgerti ir parūkyti mėgstantis amerikiečių turčiaus dukters bei britų didiko sūnus – Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965).

Nors mūsų dienomis W.L.S.Churchilliu daug kas žavisi, tuo metu dėl ekscentriško gyvenimo būdo ir amerikietiškus kalnelius primenančios politinės karjeros jo asmenybė buvo vertinama kontroversiškai.

Gegužės 13 d. britų Bendruomenių rūmuose (House of Commons), pristatydamas savo naująją vyriausybę, Winstonas, skirtingai nei dauguma politikų, buvo neįprastai atviras: "Negaliu jums nieko pasiūlyti, išskyrus kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą." Tiesa, kiek vėliau pridūrė: "Paklausite, koks mūsų tikslas? Galiu atsakyti tik vienu žodžiu – pergalė. Pergalė bet kokia kaina."

Kol Winstonas gundė Bendruomenių rūmus savo pažadais, Ardėnus perėjusios vokiečių pajėgos, vadovaujamos Heinzo Wilhelmo Guderiano (1888–1954), vis labiau skverbėsi į Sedano miestą. Šis armėnišką pavardę turintis prūsas anksčiau buvo žymus tankų kovos veiksmų derinimo su kitomis kariuomenės dalimis strategas ir jau spėjo pasižymėti Lenkijos puolimo metu.

Dabar jo vadovaujama kariauna užsibrėžė kuo greičiau pasiekti Lamanšo sąsiaurį, kad Maurice‘o Gustave‘o Gamelino (1872–1958) į Belgiją pasiųstos prancūzų ir britų pajėgos atsidurtų apgultyje.

Gegužės 14 d. "Luftwaffe" subombardavo Roterdamo uostą – žuvo beveik tūkstantis žmonių, dešimtys tūkstančių liko be pastogės ir turto.

Kitą dieną Olandija oficialiai kapituliavo, o H.W.Guderiano vyrai pradėjo persikėlimą per Mezo upę, skalaujančią Sedano miestą. Gegužės 17 d. vokiečių pajėgos įžengė į Briuselį ir Antverpeną.

Pagaliau prancūzų vadovybė ėmė suvokti, kad naciai paspendė jos armijai pinkles. Įsakoma staigiai kontratakuoti ir nors šio puolimo metu pasižymėjo pulkininko Charleso Andrė Josepho Marie de Gaulle‘io (1890–1970) žmonės, iš atakos nepavyko išpešti jokios strateginės naudos.

Kitą dieną Prancūzijos ministras pirmininkas Paulis Raynaud (1878–1966) atleido iš pareigų M.G.Gameliną ir į jo vietą paskyrė Maxime‘ą Weygandą (1867–1965), kurio atvaizdas 1933 m. buvo atsidūręs ant žurnalo "Time" viršelio.

Ir tarsi to dar būtų maža, P.Raynaud į naująją vyriausybę paėmė kitą įžymybę – Henri Philippe‘ą Benoni Omerą Josephą Petainą (1856–1951), Verdeno mūšio (1916 m.) nacionalinį didvyrį.

Vokiečiams vis labiau skverbiantis į Prancūzijos gilumą ir artėjant prie jūros, gegužės 25 d. britų vadovybė, neįspėjusi sąjungininkų ir nesurengusi referendumo, davė įsakymą savo pajėgoms trauktis Belgijos miestelio Diunkerko link.

Jau kitą dieną pradėta iki birželio 4 d. trukusi evakuacijos operacija, kurioje dalyvavo ne tik karo laivai, bet ir gaisrininkų kateriai, pramoginės jachtos ir paprastos valtys.

Daugelis sutaria, kad prie britų, prancūzų ir belgų dalinių išsigelbėjimo prisidėjo ne tik paprastų piliečių noras padėti kariams, bet ir netikėtai prislopęs vokiečių puolimas.

Vieni mano, kad tai atsitiko Adolfo iniciatyva, tuo metu Didžiąją Britaniją bandant palenkti į savo pusę, kiti įžvelgia paprasčiausią nacių strateginę klaidą, kokių paprastai neišvengiama tankiose biurokratinėse džiunglėse.