Prieš tai, žinoma, visi užkrimtome batų tepalo sumuštinių, „įkalėme“ kiekvienas po buteliuką „Šešių devynerių“ ir surūkėme įsikišę į elektroninę cigaretę po tabletę P. Pirdaičio atsineštų vaistukų. Šiuos, pasak jo, veterinarai naudoja operuodami dramblius bei žirafas.

Eidami link teatro, mes dar spėjome paskaitinėti ant sienų „pripeckeliotus“ šūkius.

„Ruskij vojeny Nėmano aušra... Idite na**ui“, – skelbė vienas.

„Sinica – blogiau net už Cikanovskają“, – konstatavo kitas.

Atėjus į teatro salę, mane apniko nerimas, kadangi jau pats mūsų išsirinkto spektaklio pavadinimas – „Šikna ryja šikną“ – atrodė labai įtartinai. Vaidinimo režisierės Kalytės Kiemsargės pavardė man taip pat sukėlė įtarimų, tačiau nerimą kiek numalšino anotacija. Joje teigta, kad šis spektaklis yra naujosios kartos teatralų pastatyta Antano Vienuolio „Paskenduolės“ adaptacija pagal Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino pjesę. Lankstinuko skelbiama informacija išties intrigavo, todėl nesistebėjau, kad salė buvo pilna.

Vos įsijungus šviesoms, pamatėme, kad scenoje stovi milžiniškas kubilas, kuriame pliuškenasi labai jaunas nuogas vyras, panašus į buvusį kultūros ministrą Pignotą Runkeliavičių, ir jam į motinas tinkanti pusnuogė moteriškė, turinti Seimo narių Morkienės ir Peiputės bruožų. Abu jie buvo kone visiškai nuogi, tačiau vanduo slėpė didžiąją dalį vyruko kūno, tad nebuvo aišku, ar jis su glaudėmis.

Moteriškė kartais atsistodavo ir atsisukdavo į žiūrovus, todėl visi matė, kad ji dėvi kelnaites su juostele, ant jų buvo pavaizduota „Z“ raidė. Jos krūtinės spenelius dengė Georgijaus juostelės imitacijos.

„Taip, putinai, taip, imk mane, eržile. Kad būtų kaip taribiniaiz laikais, kad būtų kaip yra pas kyniečious“, – garsiai rėkė aktorė, trindamasi į savo scenos partnerį.

„Taip! Taip! Schnell! Davai! Pajechali! Za liluputina i Rodinu Rosiju, v piriot!“ – vis rėkė moteriškė, įterpdama vokiškus ir rusiškus žodžius.

Mes su E. Šiukšliniene sutrikusios susižvalgėme. Abu vyrai, matyt, dėl vaistų ir alkoholio jau buvo užmigę ir tyliai knarkė. Netoli mūsų užbliovė vaikas, tačiau jį atsivedusi supermamytė savo atžalą sudrausmino.

Senutė kubile vis trynėsi į jaunąjį eržilą ir rėkė, o jiems besipliuškenant pasirodė dar du personažai – į Seimo narį aušros mesiją Emilijų Šunaitaitį panašus tipas ir pionierės aprangą vilkinti, premjerę Gugutę Šunvyšnienę primenanti aktorė. Ši, kaip vėliau man sakė E. Šiukšlinienė, ir yra spektaklio režisierė.

Į E. Šunaitaitį panašus aktorius, vilkėdamas verslininko kostiumą, ropojo po sceną keturiomis ir vis skalijo, imituodamas šuns lojimą.

„Au au“, – sulodavo garsiai ir piktai ant kubile besimaudančiųjų, o tada atsisukdavo į žiūrovus ir dar pikčiau bei garsiau sulodavo ant jų.

„Nu... leiskyt dyrbt... Nu leiskyt... žmuoguj dyrbt...“, – staiga laibu mergaitišku balseliu, infantilia maniera prabilo režisierė bei aktorė.

„Taip, putinai, taip... Kaip taribiniais lajkajs...“ – vis rėkė moteriškė kubile.

„Au au au“, – skalijo į E. Šunaitaitį panašus teatralas.

„Nu kaip... šitaip.... iš karto galima nuvertinti žmuogūūū... žmuogūūū... nu... leiskit pabandyty...“ – jiems antrino režisierė.

Galiausiai visi šie trys balsai susiliejo į bendrą kakofoniją, o I. Šunvyšnienę primenanti K. Kiemsargė ėmė dar ir trepsėti kojele bei iš tikro apsiverkė. Pasipiktinę žmonės pradėjo burbėti, keltis ir eiti link durų, tačiau paaiškėjo, kad šios buvo užrakintos.

„Kas čia daba yra? Taribiniais laijkaijs šitou nebūvou“, – staiga suriko E. Šunaitaičio antrininkas, atsistojęs ant dviejų kojų.

„Taribiais laikajs... To nebuvo... Ta... ta... taribiais laijkais“, – suriko režisierė, rodydama į žiūrovus pirštu.

Jie vis kartojo tą pačią frazę, kol abiem ėmė dribti putos iš burnos.

Galiausiai spektaklio režisierė apsiverkusi pritūpė, apsivijo kelius rankomis bei paslėpė juose galvą.

Tada visi pamatė, kad kubile besipliuškenantis kazanova grūda partnerės galvą po vandeniu, maždaug ties ta vieta, kur turėtų būti jo „dėdė Vania“. Moteriškė nesipriešino ir panėrė, o iš kubilo pradėjo kilti milžiniški burbulai.

Tada išsijungė šviesos.

Galvojome, kad šitas kliedesys baigėsi, tačiau vaidinimas tęsėsi. Įsijungė apšvietimas, ir mes pamatėme, kad visi keturi aktoriai stovi išsirikiavę.

Kubilo donžuanas, kaip paaiškėjo, ne tik nebuvo apnuoginęs savo instrumento, bet dar ir dėvėjo žvejo kelnes. Jis pasiėmė armoniką ir užgrojo, o kiti uždainavo itališkai.

„Stamattina mi sono alzato, o bella ciao, bella ciao, bella ciao ciao ciao. Stamattina mi sono alzato. E ho trovato l’nvasor“, – italų komunistų partizanų dainą dainavo visas ketvertas.

Vėliau paaiškėjo, kad kubile besimaudžiusi senutė turi visai neblogą, operai tinkantį balsą. Iš salės žiūrovai išėjo sutrikę, nors nuomonių išgirdome įvairių.

„Kažkokia nesąmonė... Nieko nesupratau... Nieko lietuviško... Tarybiniais laikais šito nebuvo...“ – burbėjo pro mane praėjęs vyresnis politikas savo sugyventinei.

„Na. Nesutikčiau. Šis vaidinimas puikiai atskleidė šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimą ir susipriešinimą“, – atsakė jam netoliese buvęs kiek jaunesnis savivaldybės tarnautojas iš tos pačios partijos.