Pasirodė, kad pūliuojančias žaizdas, kurias it kokie tautų kalėjimo sanitarai po ilgų ignoravimo dešimtmečių ėmė gydyti „Memorial“ aktyvistai, labiausiai skauda ne aukoms, bet budeliams. Enkavėdistų palikuonių režimui nepatiko tai, kad organizacija dėmesį atkreipė ir į tebevykstančią istoriją, į žmogaus teisių padėtį šių dienų Rusijoje. Vienos nuomonės inkvizicija, kuri dabar jau įteisinta Rusijos įstatymuose, praktikavosi su „Memorial“. Prieš organizacijos atskirus padalinius, jų aktyvistus pulta NKVD smogikų anūkų rankomis. „Memorial“ viena pirmųjų atsidūrė ir tarp „užsienio agentų“, kuriuos šiandienė Rusijos valdžia kepa konvejeriu it pigius tešlainius, nors kritikuoti tarptautinei organizacijai tarptautinį finansavimą yra daugiau nei absurdiška. Naivu viltis, kad savo skaistumą seniai praradę Rusijos teisėjai, kurių rankose dabar atsidūrė prokuratūros prašymai likviduoti „Memorial“, nepasielgs it NKVD šutvė, pasmerktojo byloje raudonu pieštuku brūkštelėdavusi mirtiną nuosprendį. Baisu ir pagalvoti, jei / kai tai nutiks, kas lauks dokumentų, raudonojo teroro žiaurumus liudijančių artefaktų, kuriuos yra surinkusi „Memorial“.

Kodėl mes nesugebėjome pasinaudoti tais trimis dešimtmečiais santykinos laisvės Rusijoje ir likome neišsilaižę savųjų žaizdų?

Nenustebkime, jei juos sunaikins koks „dėl prastos elektros instaliacijos“ kilęs gaisras, o paskui neateis ir kitų buvusios SSRS istorinės atminties sergėtojų eilė – pvz., tokį pat didelį „užsienio agento“ stažą turinčio A.Sacharovo centro. Tačiau šiame kontekste neišvengiamas ir kitas, jau mums aktualus klausimas: kodėl mes nesugebėjome pasinaudoti tais trimis dešimtmečiais santykinos laisvės Rusijoje, kol tenykščiai archyvai dar buvo atviri, ir likome neišsilaižę savųjų žaizdų? Iki šiol taip ir neišsiaiškinome bent apytikslės partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto palaikų užkasimo Maskvoje vietos. Kur buvo nužudytas saviškių sovietams paaukotas ministras Kazimieras Skučas sužinojome tik iš jo dukterėčios asmeninės iniciatyvos, o apie kitų NKVD aukų, iš Lietuvos išgabentų į kalėjimus Maskvoje, paskutines gyvenimo dienas praktiškai nieko nežinome. Kaip ir apie tokio pat likimo lietuvius, kurie liko Rusijoje ir po bolševikų revoliucijos, bet savo kilmės neišsižadėjo. Baugu manyti, tačiau „Memorial“ veiklos pabaiga neišvengiamai bus ženklas, kad galimybę užpildyti tuščius savos istorijos puslapius, praranda ne tik rusai, bet ir mes.