Šioje įtampos atmosferoje kyla klausimas: kaip užtikrinti, kad išorinio priešo baimė nevirstų nepasitikėjimu ir neapykanta tiems, kurie nuo to paties priešo pabėgo pas mus?

Laisvės prieglobstis?

Pastaraisiais metais Lietuva tapo prieglobsčiu tūkstančiams žmonių iš Rusijos ir Baltarusijos. Vieni bėgo nuo karo, kiti – nuo represijų, treti – nuo moralinio kompromiso, kurio reikalavo Lukašenkos ir Putino režimai.

VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad daugeliui Lietuvoje atsidūrusių rusų ir baltarusių pirmasis patyrimas – palengvėjimas, jog pavyko ištrūkti iš represinio režimo gniaužtų.

Žodžio laisvė, galimybė diskutuoti socialiniuose tinkluose be baimės, kad kas nors pasibels į duris, jiems tampa kone egzistenciniu atradimu. Jie kalba apie naują oro gurkšnį: gatvėse matomi Ukrainos vėliavų spalvų plakatai, viešas solidarumas, galimybė prisidėti prie paramos akcijų – visa tai primena, kad jie ne vieni, kad režimo baimė liko anapus sienos. Ši erdvė jiems – kaip tikra laisvės patirtis, tokia, kokios iki tol jie neturėjo. Lietuva šiems žmonėms nėra tik tarpinė, tranzitinė stotelė, bet tikrasis laisvės bastionas.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – neretai jų kasdienybę lydi įtampa. Jie jaučia, kad viešumoje gali būti įtariai vertinami – vien dėl paso spalvos ar akcento. Nors šie pabėgėliai yra režimo aukos, jie neretai patys patiria nepasitikėjimą, stigmatizaciją, kartais net diskriminaciją.

Viešose diskusijose, socialiniuose tinkluose ar politikų pasisakymuose galima aptikti nuomonių, kad visi rusai kalti, o bet koks jų buvimas Lietuvoje – jau savaime grėsmė. Toks požiūris uždaro duris tiems, kurie galėtų tapti mūsų sąjungininkais, ir silpnina visuomenės atsparumą. Kai kalbos stigma tokia stipri, neretai nukenčia ir visai nekalti žmonės, šiuo atveju – rusakalbiai ukrainiečiai, kurie priversti teisintis, vėl ir vėl išgyventi nesaugumo jausmą.

Kai kurie kalba apie situacijas, kai privalu aiškinti, kad jie ne už Putiną, kad jie pabėgo. Kai esi priverstas nuolat įrodinėti savo nekaltumą, pradedi jausti kasdienį nuovargį, tylų nerimą, lyg antrą kartą taptum režimo įkaitu – tik šįkart nebe Maskvoje ar Minske, o Vilniuje ar Kaune.

Trauminė patirtis

Absoliučiai lietuvių daugumai santykis su Rusija yra trauminis. Sovietinė okupacija įsirėžė giliai atmintin, kuri šiandien atgyja susipindama su ontologine grėsme iš Rytų. Todėl rusiška kalba ar pavardė daugeliui gražina nemalonius prisiminimus ir kelia nepasitikėjimą.

Sociologinė analizė rodo, kad šioje situacijoje svarbios tampa simbolinės ribos – linijos, kurios atskiria mus nuo jų. Lietuvoje žodis „mes“ dažnai reiškia tautinę daugumą, siejančią save su istorinėmis rezistencijos, laisvės kovų patirtimis, ilgainiui sugebėjusia išlikti ir netgi sukurti demokratiją.

Jie – atvykėliai iš šalies, kurios vardas šiandien siejamas su agresija, ar iš Baltarusijos, kurios režimas asocijuojasi su agresijai. Net jei jie patys yra persekiojami ir priversti bėgti, simbolinė kaltė tarsi krinta ant visų be išimties. Tai lemia mūsų atsargumą, emocinį atstumą, kartais – atvirą neapykantą.

Čia ir slypi esminė įtampa: būdami nuolatinių grėsmių akivaizdoje – nuo neaiškių dronų, besismelkiančių gilyn į šalį, informacinių atakų iki vidaus kultūros karų – patiriame stiprią pagundą savo nerimą išlieti ant čia esančių „kitų“. Atrodo lengviau nukreipti pyktį į šalia esančius rusus ar baltarusius, nei gyventi išlaikant nuolatinį budrumą, kurio reikalauja geopolitinė situacija.

Tačiau toks pykčio nukreipimas kuria dvigubą viktimizaciją: žmonės, kurie pabėgo nuo režimo, tarsi baudžiami dar kartą.

Ką tai sako?

Kalbėdami apie rusų ar baltarusių integraciją, kartu kalbame ir apie save – kokia visuomenė esame ir kokią norime kurti. Ar tai bus visuomenė, kurioje dominuoja išankstinės nuostatos tarp mūsų ir jų, ar tokia, kurioje žmogus vertinamas pagal savo veiksmus, o ne pagal kilmę?

Empiriniai duomenys rodo, kad dalis (deja, kokybiniai tyrimai neatskleidžia kiekybinių proporcijų) atvykėlių aktyviai jungiasi į bendruomenines iniciatyvas, savanoriauja, dalyvauja kultūros veikloje. Jei juos matysime tik per įtartino kitoniškumo prizmę, prarasime galimybę sustiprinti savo pačių savimonę. Integracija šia prasme iškyla ne tik kaip praktinis klausimas apie darbo rinką ar migracijos politiką, bet ir kaip moralinė drama, kurioje renkamės tarp baimės ir atsakomybės. Jei leisime, kad mus valdytų baimė, susikursime uždarą, įtarumo kupiną visuomenę, kurioje ir patys nesijausime gerai. Jei pasirinksime atsakomybę, galime išauginti stipresnę, solidarumo ir empatijos kupiną demokratišką visuomenę.

Lietuvos geopolitinė situacija verčia mus būti atsargius ir budrius. Budrumas nereiškia, kad turime užsisklęsti. Istoriškai esame patys patyrę tremtį, okupaciją, emigraciją – mūsų kolektyvinė atmintis turėtų padėti suprasti tuos, kurie šiandien ieško prieglobsčio. Tai nereiškia naivumo ar nekritiškumo, o tai, kad turime skirti režimą nuo žmonių, agresorių – nuo aukų. Deja, nūdienos vidinė šalies politinė atmosfera verčia dar labiau suklusti ir svarstyti demokratiškumo ir atvirumo principus – kiek jie mums svarbūs asmeniškai? Tik apsvarstę ir elgesiu įprasminę pasirinkimus, išlaikysime moralinę aukštumą ir nepaversime savo demokratijos kietu, bet tuščiu apvalkalu.