Kiti bandė pilti druskos ant baigiančios gyti žaizdos, pavadintos "Mokslo metų trukmė", taip parodydami, kad savivaldos švietimo biurokratai išėjo vasaros atostogų nepatvirtinę administruojamų mokyklų Bendrųjų ugdymo planų 2019–2020 ir 2020–2021 mokslo metams ir apie tai nepranešė savo merams, vasarą pradėjusiems organizuoti apklausas šia tema, o vargšė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) dėl to puolė organizuoti susitikimus aistroms nuraminti. Tiesa, ir čia pagalbos ranką ištiesė visų keikiama Aurelijaus Verygos ministerija, paskelbusi, kad, esant 30 laipsnių karščiui, nereikės eiti į mokyklą. Atrodo, kad visi liko laimingi, tačiau intriga išlieka ne tik dėl galbūt vėsaus ar karšto birželio, bet ir artėjančių Seimo rinkimų.

Tenka pripažinti, kad eilinis Lietuvos pilietis automobilį, skalbimo mašiną ar atostogų kryptį renkasi apdairiau nei politikus, kurie jam atstovaus Seime. Dėl to diskusijos ar pokalbiai prie puodelio kavos apie švietimo politikos pokyčius ar korekcijas primins daugiau ežiuko rūke klaidžiojimus nei argumentuotus paaiškinimus.

Kita vertus, eilinių piliečių protesto balsai dar kartą patvirtina: tėvai švietimo politiką neatsakingai atiduoda į nenuspėjamų politinių darinių rankas. Iš tokios situacijos kyla naujas klausimas: ar tėvams pavyktų atsiplėšti nuo savo vaikų mokymosi patirties konkrečioje mokykloje iki bendrųjų gairių, formuojančių konkrečius politinius sprendimus švietimo sistemoje?

Ar tėvai, atiduodantys savus protesto balsus, supranta, kad kas ketverius metus atsirandanti politinė dauguma Seime nuolatos ieško veiklos sričių, kuriose galėtų pademonstruoti (ne)nuveiktus darbus, ir taip sukuria nuolatinės kaitos chaosą? Vadinasi, 2020 m. rudenį yra didelė tikimybė, kad protesto balsai atvers kelią naujoms viešųjų ryšių akcijoms bei manipuliacijoms švietimo tema.

Dar kartą pažvelkime į automobilį, stovintį kieme, skalbimo mašiną su jutikliniu valdymo skydeliu ar naujus baldus, puošiančius mūsų namus, ir pripažinkime, kad tai yra svarbiau nei ugdymo kokybės problematika.

"Paskutinio skambučio" akcija aiškiai parodė du dalykus. Pirma, valdančioji dauguma atskleidė, kad sugeba suvaldyti situaciją: karinio komunizmo laikams atstovaujančią ministrę Jurgitą Petrauskienę pakeitė vėlyvąjį sąstingį menančiu Algirdu Monkevičiumi ir taip išsaugojo vykdomos valdančiosios daugumos švietimo politikos tęstinumą. Antra, konservatoriai ir socialdemokratai parodė, kad kol kas neturi žmonių, galinčių kalbėti apie sprendimus, kurie koreguotų esamą švietimo politiką.

Nors dėl galimo opozicinių partijų bendravimo su profsąjungomis švietimo srityje pati akcija atrodė viltingai, deja, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas ir toliau yra neįkandamas opozicinėms partijoms, išskyrus valdančiąją koaliciją, kuri šiuos pokyčius inicijavo.

Postringavimai apie pusę dienos dirbantį ir ilgai atostogaujantį mokytoją kuria mokytojo veltėdžio įvaizdį.

Tenka pripažinti kitą valdančiosios daugumos pergalę kare dėl didesnių mokytojų atlyginimų: valdantieji sugebėjo atsilaikyti politiniam spaudimui didinti mokytojų darbo užmokestį skiriant papildomų lėšų, kaip tai įvyko 2007–2009 m., ir ištransliuoti vieną aiškią žinią. Etatinio atlyginimo tikslas – ne mokytojų atlyginimų didinimas, o mokytojų pavertimas valdininkais, dirbančiais nuo 8 iki 17 val.

Puikiu taktiniu sprendimu galima laikyti R.Masiulio pasirodymą ir jo inicijuotą atskirų švietimo padalinių auditą, kuris apgalvotai nukreipė dėmesį į visiškai kitą sritį. Tačiau, kai šio profesionalo neliko Vyriausybėje, galima teigti, kad jis atliko mitinės būtybės – sirenos – vaidmenį, o protestuojantys mokytojai vėl liko prie suskilusios geldos.

Valdantieji pakeitė mokytojų darbo apmokėjimo tvarką mokyklų vadovus ir darbo tarybas paskandindami skaičiuoklių jūroje. Tik ar šie sprendimai padėjo mokytojus paversti valdininkais, dirbančiais fiksuotą laiką?

Seimo rinkimų išvakarėse valdantieji siunčia liūdną žinią regionams apie tai, kad ir laimėjo mokyklos, kurios turi pakankamą mokinių skaičių. Beveik 30 metų veikiantis algoritmas veikia toliau: mažai mokinių, mažai pamokų, mažas mokytojo atlyginimas. Taip ir lieka neaišku, kodėl nauja apmokėjimo tvarka pavadinta etatiniu, jei nemaža dalis mokytojų neturi etato. Kol kas nė vienas universitetas, siekiantis užpildyti po Lietuvos edukologijos universiteto uždarymo atsiradusią nišą, nepademonstravo jokių intelektinių pastangų, kurios galėtų paskatinti diskusijas dėl esamo etatinio darbo apmokėjimo tobulinimo alternatyvų.

Mažų mokyklų ir juose dirbančių mokytojų likimas yra Gordijo mazgas, kurį perkirtus iš dalies būtų išspręsta efektyvaus lėšų panaudojimo švietime problema. Tik neaišku, kokia politinė jėga ryšis šiam sprendimui po 2020 m. Seimo rinkimų.

O siekis mokytojų darbo prestižą pakelti iki 2025-ųjų primena stebuklinę pasaką. Čia yra svarbūs du aspektai. Pirmasis: šiuo metu mokytojo darbo prestižą bandoma gelbėti ar reanimuoti organizuojant įvairius konkursus, renkant metų, šauniausią ar inovatyviausią mokytoją. Sutinku – ketinimai kilnūs ir leidžia pakilti virš mokytojo darbo problemų, tačiau kiek tai keičia bendrą situaciją ar meta iššūkį tiems, kurie nenominuojami per išvardytus konkursus? Taip priartėjame prie antrojo aspekto.

Mokyklų tinklo pertvarka ir 2006–2007 mokslo metais vykę mokytojų streikai atidarė Pandoros skrynią su negatyviausiais mokytojo darbo vertinimais, kurių galima aptikti gausybėje to meto interviu ir straipsnių. Pirmas vertinimas: yra gabių mokinių, kuriuos moko blogi mokytojai, todėl reikia steigti mokyklas, kuriose geri mokytojai mokytų jaunuosius talentus. Antras vertinimas: didžiąją dalį mokytojų reikia atleisti ir priimti naujus, gabesnius, geriau pasirengusius. Trečiasis: esamiems geriems mokytojams nėra pamainos. Ketvirtasis: nevaldomas ugdymo turinys ir neužtikrinama ugdymo kokybė.

Būsiu nuosaikus. Kol kas būrimas iš kavos tirščių rodo keistus ženklus.

Viena vertus, pateiktus vertinimus galima pagrįsti faktais. Tačiau kodėl politinės partijos, matydamos, kad aukštosiose mokyklose yra daug gabių jaunų žmonių, nieko nedarė, kad juos priviliotų į mokyklas, siūlydami konkurencingą atlyginimą, o esamiems mokytojams – stažinę pensiją ar panašius sprendimus?

Nieko panašaus nebandoma daryti. Postringavimai apie pusę dienos dirbantį ir ilgai atostogaujantį mokytoją kuria mokytojo veltėdžio įvaizdį. Ar minėti "grožio" konkursai atsvers šį įvaizdį?

Etatinis atlyginimas kaip priemonė, kurianti mokytojo valdininko įvaizdį, akivaizdžiai turi trukūmų, nes tarnauja vyraujantiems negatyviems naratyvams apie mokytojo darbą. Mokytojas ilgai atostogauja. Prašom, sprendimas – pailginti mokslo metai. Dirba pusė dienos. Prašom, sprendimas – įvedame darbo grafikus, kuriuose fiksuojame, kada mokytojai vertina mokinių darbus, ruošiasi pamokoms ir t.t. Netenkina ugdymo kokybė? Prašom, sprendimas: nuolat kalbame apie šiuolaikinį mokymą, individualią mokinių pažangą ir – būtinai – apie Suomiją.

Ko galima tikėtis iš valdančiosios daugumos po 2020-ųjų rudens? Atsakingo ir išmintingo kalbėjimo apie mokytojo darbą, nes dar po ketverių metų 2025-ieji taps Damoklo kardu valdantiesiems. Taigi, turime ketverius metus tam, kad veltėdį ir vidutinybę, neišmanančią ugdymo turinio, pakeistų konkurencingą atlyginimą gaunantis, charizmatiškas, puikias akademines žinias turintis ir nuostabiai valdantis mokymo metodus mokytojas.

Būsiu nuosaikus. Kol kas būrimas iš kavos tirščių rodo keistus ženklus. Pokyčiai švietime gali priminti Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymus. Didelis žiniasklaidos dėmesys, dideli pinigai, o garbingus apdovanojimus pelno plaukikai ir lengvaatlečiai, kurie neturi tinkamų sąlygų treniruotis Lietuvoje. Vyksta didelė kova dėl pinigų, skirtų švietimui, valdymo, kurios metu mažiausiai galvojama apie mokinį ir mokytoją, ir apie tai, kad lemiamą lūžį žmonių sąmonėje galima pasiekti tokiomis integruotomis programomis kaip antikorupcinis ugdymas (kuriam rekomendacijos parengtos dar 2005-aisiais) ir pasikeitusiomis bendromis ugdymo programomis. Dėl to nereikia stebėtis, kad mokytojai neieško kūrybiškų sprendimų. Juk vertybines nuostatas galima išugdyti keliais svarbiais sakiniais, pasakytais lemiamą akimirką.