Smagiausia pastarojo meto žinia mus pasiekė vakar. Elektra mums dabar kainuos net dviem centais už kilovatvalandę pigiau. Nebuitiniams vartotojams ji atpigo dar labiau – 4,2 ct. Dujų kubinis metras atpigo dar ženkliau – 30 centų. Pagaliau sulaukėme realaus valdžios rūpesčio pavyzdžio. Deja, iš esmės šis elektros kainos krytis daugumos bendrapiliečių gyvenimo nepalengvins.

Juk turime jau ilgalaikę patirtį, kad bet kokios energijos kainų pokyčiai visada atsiliepia visų produktų kainai vien tik augimo tendencija. Kai degalų kainos buvo kritusios, niekas dėl to nesuskubo nupiginti produktų ar paslaugų.

Ir dabar tikėtis palengvėjimo nerealu. Jei kokia paslauga ar produktas ir pigs, tai tik dėl jo realizacijos būtinybės, nes tautiečiai stiprokai suspaudė savo pinigines. O ką jiems daryti, kai iš valdžios pusės girdi vien vaikėziškus gąsdinimus ir vos ne kasdien sulaukia nemokšiškų sprendimų?

Krizė siaučia visame pasaulyje, tačiau tik pas brolius baltus ji įgavo keisčiausius pavidalus. Latvijos valdžia, prispausta tarptautinių finansų organizacijų, jau sudarkė savo ekonomiką. O Lietuvos valdžios olimpe sėdintys kelią iš krizės mato vien tik revizuodami svetimas kišenes.

Jau ne tik valdininkų algos smelkiamos skersai ir išilgai. Skvarbiam kubilių ir dagių rentgenui parūpo visų mūsų piniginės ir net būsimos pensijos. Vos ne piranijomis tapo motinos, auginančios vaikus ir už tai gaunančios pašalpas.

Kuo didesnes algas gauna verslininkai, tuo daugiau įplaukų į šalies biudžetą. Didėja ir vartojimas, kuris vėl pagausina valstybės iždą. Todėl pirmiausia gal vertėtų ne erzinti rimtų firmų gerai uždirbančių specialistų, o kelti viešumon atvejus, kada milijardines apyvartas turinčios bendrovės darbuotojams moka minimalias algas. Ar tai nereiškia, kad savininkai naudojasi sunkmečiu ir skriaudžia samdinius arba kitą dalį atlygio darbuotojams atiduoda vokeliuose? Gerai dar jei yra antrasis atvejis. Vokeliuose gauti pinigai “prasisuka” vietinėje rinkoje ir valstybė gauna lėšų per PVM. O jeigu žmogų palieka “ant kruopų ir batono”, tada šalis visiškai praranda planuotas pajamas į iždą ir finansų sausros ministerija išsitraukia ilgas žirkles pensijoms, motinystės pašalpoms, policininkų, bibliotekininkų, mokytojų ir aktorių algoms kirpti.

Kai atsibosta kraustyti verslininkų kišenes, dėmesys sutelkiamas į jų turtus. Nepatinka per prabangi skurdo laikams mašina arba įtarimų sukelia per daug kvadratinių metrų baigiamame statyti name. “Jie ir baseiną išdrįso savo sklype išsikasti – lyg kokie Holivudo žvaigždūnai.”

Po tokių pavydo proveržių turėtų sekti Poligrafo Poligrafičiaus Šarikovo šūkis: “Viską atimti ir padalyti”.

Svetimais pinigais susirūpinę tautos šaukliai yra apimti paranojiško pavydo tiems, kuriems sekasi net ir sunkmečiu. Lieja pagiežą tiems, kurie buvo pasirengę iššūkiui ir nebankrutavo. Tačiau savo kišenes valdžiažmogiai laiko gerai užsiūtas.