1. Trojos miesto gynėjai. Homero apdainuota istorija apie tai, kaip Trojos miesto gynėjai po 10 metų trukusio karo patys į savo miestą įsivežė medinį arklį su jame knibždančiais graikų diversantais, galima laikyti ne tik vienu pirmųjų aprašytų naudingojo idiotizmo pavyzdžių, bet ir subtilia šio reiškinio metafora.

2. Judas Iscariotas ir Pontius Pilatus. Galbūt šie Naujojo Testamento veikėjai ir nenusipelnė niekingos "naudingųjų idiotų" etiketės, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog jie atliko labai svarbių figūrų vaidmenį Didžiajame šachmatų žaidime, atperkant visas žmonijos nuodėmes. Patys to nežinodami, iš pirmo žvilgsnio pasmerkdami nekaltą Jėzų siaubingoms kančioms, šie personažai prisidėjo prie Dievo plano dėl žmonijos išganymo.

3. Johnas Silas Reedas (1887–1920). Pačią "naudingojo idiotizmo" sąvoką pasauliui padovanojo žymiausia šiuolaikinė mumija – Vladimiras Leninas (1870–1924). Taip "draugiškai" bolševikų stabas įvardijo Vakarų pasaulio intelektualus, besižavinčius SSRS santvarka ir komunizmu apskritai. J.S.Reedas – tipiškas egzempliorius. Nevykėliui žurnalistui sunkiai sekėsi prasimušti Amerikoje, tačiau likimas J.S.Reedą atvedė į Rusiją. Čia jis galėjo savo akimis stebėti Spalio revoliuciją, apie kurią parašė susižavėjimo kupiną veikalą "Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį" ("Ten Days That Shook the World", 1919), mat bolševikų perversmas J.S.Reedui pasirodė kažkas be galo gražaus ir didingo, tarsi naujo pasaulio gimimas. 1981 m. apie šio žmogaus gyvenimą režisierius ir aktorius Warrenas Beatty sukūrė tris "Oskarus" laimėjusį filmą "Raudonieji" ("The Reds", 1981).

4. Neville‘as Chamberlainas (1869–1940). Nėra liūdnesnio vaizdo už šį. Solidus politikas, prisiekęs demokratas ir intelektualas kalbasi su pamišėliu, žmogžudžiu ir išsigimėliu, o po to visiems tvirtina, jog anas nieko blogo nenori, tik taikos, kaip ir mes. Ir tik po to, kai tas niekšas surengia smurto orgiją pasaulyje, susimąstoma: "O gal mes klydome?"

5. Pablo Neruda (1904–1973). Šis poetas, politikas, diplomatas ir Nobelio premijos laureatas (1971), kaip ir daugelis Lotynų Amerikos intelektualų, ankstyvame amžiuje užsikrėtė marksizmu. P.Neruda buvo didžiulis Josepho Stalino (1878–1953) gerbėjas bei nuolatinis Kremliaus svečias nuo 1949 m., o 1953 m. kartu su būriu kitų veikėjų pasidalijo vadinamąją tarptautinę Lenino taikos premiją. Beje, tai ne vienintelė tokia premija P.Nerudos sąskaitoje. Sakysite, negalima painioti meno su politika, tačiau reikia pabrėžti, jog P.Neruda turėjo didžiulį autoritetą tarp menininkų visame pasaulyje, tad, be jokios abejonės, jis prisidėjo prie "raudonojo maro" populiarinimo tiek savo politine veikla, tiek kūryba. 2016 m. pasirodė filmas apie šio rašytojo gyvenimą "Neruda".

6. Deanas Cyrilas Reedas (1938–1986). Dar vienas Reedas, suvedžiotas komunizmo. Šis aktorius, dainininkas, dainų autorius ir politinis aktyvistas žymus ne tiek savo kūryba, kiek komunistinės santvarkos garbinimu ir tuo, jog vieną liūdną 1986 m. dieną jo kūnas buvo rastas Zeuthenero ežere netoli jo namų Rytų Berlyne. Oficiali versija – nelaimingas atsitikimas, mat Rytų bloke tuo metu savižudybių, kaip ir lytinių santykių, nebūdavo.

7. Filmo "Terminatorius" personažai. Filme "Terminatorius 2. Paskutiniojo teismo diena" ("Terminator 2: Judgement Day") yra be galo juokinga scena. Arnoldo Schwarzeneggerio veikėjas pasakoja kitiems personažams, kaip kilo trečiasis pasaulinis karas tarp žmonių ir dirbtinio intelekto sistemos "Skynet". Dirbtinis intelektas tapo pernelyg protingas, suprato, jog žmonės gali jį išjungti, ir paleido branduolinę galvutę į Rusiją. Šioje vietoje vienas veikėjų paklausia Arnoldo vaidinamo personažo: "Į Rusiją? Kodėl?" Tikrai, Arnoldai, kodėl būtent į Rusiją?

8. Kate Moss ir Naomi Campbell. Apie ką svajoja podiumų karalienės? Apie prabangų gyvenimą? Šlovę? Moksliškai grįstus įrodymus, jog manekenai ne mažiau protingi nei Albertas Einsteinas (1879–1955)? Karjerą Holivude? Tikrą meilę? Ne, ne ir dar kartą ne. Jos svajoja apie susitikimą su Fideliu Castru (1926–2016). N.Campbell ir K.Moss susitiko su Kubos diktatoriumi praėjusio amžiaus pabaigoje. Pasak Naomi, ji labai jaudinosi, nes juk Fidelis yra tokia įkvepianti asmenybė visam pasauliui, tačiau, nepaisant to, susitikimas, jos žodžiais tariant, prabėgo "labai dvasingai", kad ir ką tai galėtų reikšti.

9. Leonardo DiCaprio (1974). Susitiko Leo ir Vladimiras vieną 2010-ųjų dieną. Ir meilė tarp jų įsiliepsnojo iš pirmo žvilgsnio. Ne, apie Gruzijos užpuolimą ar politinių oponentų bei žurnalistų kalinimą ir žudymą, t. y. politiką, jie tada nekalbėję, tik apie Sibiro tigrus ir šių išsaugojimą. Dar po kelerių metų Leo priminė aistringas to susitikimo glamones ir visiems pareiškė norįs suvaidinti Vladimirą, kaip ir, beje, jo ideologinį tėvą Josephą bei Grigorijų Rasputiną. Pasak Leo: "Tai būtų iš tiesų įdomu." Vladimiras taip pat neužmiršo tos dienos, tad, išgirdęs apie Leo idėją, tik suklapsėjo akimis ir garsiai pareiškė: "Vau, Leo, nori mane suvaidinti. Taigi, tu tikras vyras."

10. Oliveris Stone‘as (1946). Ko tik šis režisierius ir Vietnamo karo veteranas nedarė? Ir su tuo pačiu Fideliu buvo susitikęs, ir filmą apie tai, jog CŽV nužudė J.F.Kennedy (1917–1963) sukūrė, ir kapitalizmą kritikavo, ir Maidaną juodino, ir V.Janukovičiui sėdimąją už pinigus bučiavo, o dabar jau ir V.Putino žodį skleidžia. O.Stone‘as – net ne naudingasis idiotas, o savarankiškas šios ligos porūšis, kitaip tariant, atskira diagnozė.