Suprasti diktatorių

Prieš kelerius metus ne viena proga rašiau ir kalbėjau apie tai, kad, Rusiją traktuojant kaip grėsmę Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei, būtina ne vien nekęsti didžiosios kaimyninės šalies, bet ir pabandyti rasti logiškus masinės, valdžios ir galios psichologijos argumentus, analizuojant Vladimiro Putino ir jo aplinkos veiksmus.

Tąkart skaitytojams siūliau įdėmiai studijuoti rusų literatūros klasiką, kurioje, taip manau ir dabar, yra užkoduota ir išreikšta tos tautos mąstysena, elgsena ir jos motyvai.

Tačiau šio komentaro pretekstas – Nacionaliniame Kauno dramos teatre birželio pabaigoje vykęs premjerinis režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis "Kaligula", teikiantis kone visas galimybes svarstyti jau ne vien Rusijos, bet ir Baltarusijos diktatorių desperatiškus ir represinius veiksmus.

Pačioje spektaklio pradžioje nuskamba esminis sakinys: norint įveikti siautėjantį krizę išgyvenančios Romos imperatorių Kaligulą, reikia jį suprasti. Tai bene vienintelis kelias ir būdas, kuriuo įmanoma nugalėti diktatūrą.

Gilinantis į gausią psichologinę spektaklio pagrindinio personažo Kaligulos charakterio raišką, aiškėja, kad vienas esminių klausimų, kuriuos sprendžia diktatoriai, yra melo ir tiesos pasirinkimo dilema. Kaligula argumentuoja, kad tol, kol nebuvo įgijęs absoliučios valdžios, Romos gyventojai, jam pataikaudami, savo elgesiu tiesiog melavo. Imperatorius savąjį valdymą supranta kaip tiesos pergalę: tik būdamas negailestingas piliečių atžvilgiu, jis gali nutraukti netiesą. Šiuo požiūriu neįmanoma neįžvelgti pjesės "Kaligula" autoriaus prancūzų rašytojo Albert'o Camus artimumo egzistencijos filosofijai, kuri itin didelį dėmesį skyrė žmogaus laisvės problemai nagrinėti. Absoliučioji laisvė, kaip ir vienareikšmė tiesa, nesunkiai virsta savąja priešingybe – vergija ir juodu bei melagingu farsu. Ir prancūzų literatūros klasikas, ir režisierius A.Jankevičius žiūrovams atskleidžia, kad eiti vienos krypties keliu iki pačios jo pabaigos yra tolygu prieiti aklavietę. Dar daugiau – absoliuti laisvė, kaip ir neginčijama tiesa, iš Kaligulos atima tai, ko jis vis dėlto siekė, – laimę. Žiauriai elgdamasis su Romos gyventojais patricijais, jis pats ima netekti sveiko proto ir psichinio vientisumo. Humanistinės psichologijos terminais kalbant, diktatorius pasmerkia save amžinam nerimui ir negebėjimui rasti ir patirti ramybę. Klaidinga būtų manyti, kad Kaligulą į diktatorišką valdymą įstumia valdžios ir galios geismas. Tai būtų populiarioji ir primityvesnė interpretacijos galimybė. Ne, Kaligula ryžtasi tapti valdžios demonu todėl, kad jis labiau už didybę trokšta suprasti žmogaus buvimo Žemėje ribas ir užribius: atsakyti į klausimus, kur veda niekšybė ir kas yra bei nėra humanizmas. Imperatorius nori būti užfiksuotas istorijoje kaip didžiulio realybės eksperimento autorius ir vykdytojas.

Ar spektaklio pabaigoje žiūrovai sužino arba patys gali išmąstyti atsakymus į daugybę Kaligulos pamėtėtų klausimų? Derėtų prisiminti italų rašytojo, semiotiko Umberto Eco tekstą "Atviras kūrinys", nes žiūrovai po spektaklio gali labai ilgai galvoti ir reflektuoti tai, ką išvydo, tačiau galutiniai atsakymai ateitų tik tuomet, jei patys leistumės į kelionę, kurios pabaigoje būtų aklavietė – tai sunku ir turbūt pražūtinga. Daugelį A.Jankevičiaus ir spektaklio aktorių užmintų mįslių galėtume spręsti, žvelgdami į kaimyninių valstybių diktatorius ir bandydami ieškoti paralelių su Kaligulos charakteriu. Nacionalinis Kauno dramos teatras šiuo kūriniu sezono pabaigoje uždavė tokius klausimus, į kuriuos atsakyti geriau jau netektų, ramiai suprantant šiandienes mūsų grėsmes nacionaliniam saugumui.

Beveik visi "Kaligulos" kazusai spektaklio pabaigoje vis dėlto išsprendžiami padedant vienam personažui. Tai poetas Scipionas, vienintelis nepasidavęs neapykantai ir kerštui dėl Kaligulos valia nužudyto tėvo. Poetas išlieka ramus tose situacijose, kuriose kiti poetai ir veikėjai nugrimzta į alkoholį ar begalinį pyktį. Ir vis dėlto vienas atsakymas, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra įmanomas – tai meilė, sulaikanti nuo kraštutinumų, agresyvaus siautėjimo ir kitų blogybių. A.Jankevičius, kaip ir A.Camus, prieina prie paprastai nepaprastos išvados: diktatoriaus beribė valdžia ir su ja susijusios perversijos dažniausiai kyla iš nemeilės, kurią Kaligula ir turbūt V.Putinas, A.Lukašenka yra patyrę vaikystėje ar vėlesniame gyvenime. Vienintelis būdas įveikti nemeilę yra priešingas pykčiui elgesys – išklausymas, net ir nepelnyta, bet vis tiek pagarba, supratimas ir paradoksų kūrimas tose situacijose, kuriose pats diktatorius būtų priverstas stoti akistaton su savo praeities traumomis. Tai pats efektyviausias maištas prieš imperatorių ir absoliučią valdžią. Toks kelias yra prigimtiniais ryšiais susijęs su Europos civilizacijos ištakomis – senovės Graikijos miestų-valstybių ir Romos imperijos praeitimi, išliekančia aktualia šiandien ir mums, Vakarų pasaulio žmonėms.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Į mitingą – kaip į darbą
    Į mitingą – kaip į darbą

    Garsioji mokytoja Astra šiandien vėl mitinguoja. Prieš savaitę Vilniuje vyko mitingas, bet jo buvo negana, kaip ir to, kuris vyko rugpjūtį. Apetitas atsiranda bevalgant, liaudis sako. Ir su mitingais taip? ...

    11
  • Kokybė – ne kiekybė
    Kokybė – ne kiekybė

    Rytoj į Lietuvos arenas sugrįžta klubinis krepšinis. Panevėžio "Lietkabelio" ir Klaipėdos "Neptūno" bei Pasvalio "Pieno žvaigždžių" ir Vilniaus "Ryto" rungtynėmis prasidės 29-asis Lietuvos krep&scaron...

    1
  • Personažai, kurie irgi žmonės
    Personažai, kurie irgi žmonės

    Viename pirmųjų savo darbų turėjau telefonu kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kurie siūlė arba ieškojo poilsio vietos viename iš Lietuvos kurortų. Tuo metu kompleksavau dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl savo (man atrodė) perne...

    1
  • Maži sistemos sraigteliai
    Maži sistemos sraigteliai

    Kadaise gyveno Franzas Josephas Hermannas Michaelis Maria von Papenas (1879–1969). Franzas, matyt, tikėjo, kad senų, patyrusių politikos vilkų gvardija suvaldys į Reichstagą atklydusius pigaus populizmo atstovus. Teigiama, kad jis ne tik ryžosi su...

    3
  • Kaip briedis purve
    Kaip briedis purve

    Praėjusią savaitę kažkur Trakų rajone, melioracijos griovyje, įklimpo briedis. Galingas žvėris dumble tūnojo iki kaklo ir savo jėgomis išsiropšti iš šių spąstų jau buvo nepajėgus, kai jį pastebėjo rudenėjančias pam...

  • Kodėl skandinavai mažiau sirgo?
    Kodėl skandinavai mažiau sirgo?

    Vis sukdavau galvą, kaip čia yra, kad Skandinavijoje pandemija praėjo kitaip nei pas mus, kodėl ten buvo mažiau ribojimų ir mažiau aukų? ...

    3
  • Beprotiškos lenktynės
    Beprotiškos lenktynės

    Paskutines dienas skaičiuojanti rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą kampanija įeis į istoriją kaip iškreiptų valdžios santykių su savais piliečiais apogėjus. ...

    4
  • Krizės baudžia, bet nemoko
    Krizės baudžia, bet nemoko

    Pagaliau sužinosime, kiek mokesčių mokėtojams kainavo COVID-19 karantinai. Kiek šimtų milijonų eurų mesta ekonomikai gelbėti. Ir kiek dešimčių milijonų eurų paramos finansinėje agonijoje pandemiją sutikęs žlungantis verslas negr...

    1
  • Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?
    Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?

    Nenori ligos komplikacijų – skiepykis! Tokį šūkį girdime iš daugelio sveikatos apsaugos specialistų lūpų. Jį kartoja ir nemaža dalis politikų, valstybės tarnybos aparato žmonių. Tačiau skiepijimosi vajus, į priekį stumtelėt...

    2
  • Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui
    Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui

    Didžiausias Kinijos partinės valstybės ginklas nėra jos karinis arsenalas ar ekonominė įtaka. Tai – nenugalimumo suvokimas. Kaip kokia nors šalis gali atsilaikyti prieš 1,4 mlrd. gyventojų turinčios valstybės įžeidžius ir grie...

    8
Daugiau straipsnių