Dabartiniams pensininkams pasisekė – pastaraisiais metais į darbo rinką ateina paskutinė sovietinės Lietuvos vaikų bumo karta. Būtent nauji darbo rinkos dalyviai, gimę 1985–1990 m., lėmė, kad kelerius pastaruosius metus "Sodra" nepatiria didelių problemų – mokamų mokesčių, sunešamų naujai dirbančių jaunuolių, pakanka įvairioms išmokoms didinti.

Tačiau tokia padėtis apgaulinga – jau artimiausiais metais pajausime, kokių ilgalaikių padarinių turi demografinė krizė, kai po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais staigiai pradėjo mažėti gimstamumas. Šios demografinės duobės, iš kurios ir šiandien dar nesame išlipę, poveikis bus didžiulis – gausi dabartinių 50–60-mečių karta netrukus pasieks pensinį amžių ir išlaidų biudžetas išaugs itin žymiai. O "Sodros" pajamos augs jau gerokai lėtesniu tempu.

Netrukus "Sodra" pajus didžiulį spaudimą, kai dirbančiųjų mokami valstybinio socialinio draudimo mokesčiai nebepadengs išmokų poreikio.

Skaičiuojama, kad šių metų pradžioje, prieš prasidedant koronaviruso krizei, "Sodros" rezervas sudarė daugiau nei 0,5 mlrd. eurų. Vėliau užklupusios krizės neplanuotos išlaidos didele dalimi yra dengiamos tiesioginėmis valstybės biudžeto dotacijomis. Tačiau tokia praktika kelia rimtų klausimų, ar dabartinis "Sodros" modelis iš tiesų adekvačiai paskirsto pareigas ir teises tarp skirtingų kartų? Ar, visą naštą kraudami ant valstybės ir šiandien dirbančiųjų, mes esame sąžiningi prieš dar tik būsimus pensininkus ir ateities kartas?

Juk vaikų kasmet gimdome mažiau, o iš Švedijos pavyzdžių matome, kuo baigiasi bandymai imigrantais užkimšti šį vis didesnį darbo jėgos trūkumą.

Lengva politikui pažadėti vienkartinę (ar daugkartinę) 200 eurų išmoką. Skaičiuojama, kad viena tokia nacionalinė dovana senjorams valstybei kainuoja apie 180 mln. eurų, t.y. apie trečdalį "Sodros" rezervo. Ir tai tik vienas proginis (priešrinkiminis) politikų pažadas. O ką valstybė galės pasiūlyti, kai užklups išties didelio masto nacionalinių finansų iššūkiai?

Kokią garantiją gauti adekvačią pensiją turi šiandienos dirbantieji? Kas jiems mokės pensijas (ir kokio dydžio) 2030-aisiais ar 2050-aisiais? Juk vaikų kasmet gimdome mažiau, o iš Švedijos pavyzdžių matome, kuo baigiasi bandymai imigrantais užkimšti šį vis didesnį darbo jėgos trūkumą.

Pensininkai, dirbantieji ir ateities piliečiai turi būti lygiaverčiais atviros ir sudėtingos diskusijos dalyviais.