Su kuo dar Lietuva galėtų susipykti?

Kokius konfliktus turiu omenyje? Visų mintyse tokių sukasi bent trys vieši ginčai – su Kinija dėl Taivano, su Baltarusija dėl trąšų ir su Rusija dėl po sankcijomis patekusių produktų.

Atrodytų, tai buvo visai neseniai, bet konflikto su Kinija užuomazgos – dar prieš metus, kai pradėta ruoštis ir lapkritį oficialiai atidaryta Taivano (taivaniečių) atstovybė. Faktinės šio konflikto ištakos dar senesnės, kai praėjusių metų pradžioje Lietuva nusprendė pasitraukti iš 17+1 formato bendradarbiavimo, kuris jungė septyniolika mažesnių Europos valstybių ir Kiniją. Po formalių diplomatinių sprendimų Kinijos reakcija buvo vienareikšmė – Lietuvą pradėta spausti visais įmanomais būdais, įskaitant ekonominius.

Antrasis konfliktas su Baltarusija. Anksčiau geležinkelių transportu kasdien riedėdavo šeši septyni traukiniai, gabendavę apie 5 tūkst. t „Belaruskalij“ trąšų į Klaipėdos uostą. Viešai skelbta, kad dėl šio konflikto vien „Lietuvos geležinkelių“ nuostoliai gali siekti 70 mln. eurų.

Naujausias epizodas Rytų Prūsijoje (arba Kaliningrade, kaip jį vadina Maskva), žinoma, kilo ne mūsų iniciatyva, tačiau jo eiga ir rezultatas išėjo panašus kaip ir pirmųjų – Lietuvos interesai nukentėjo, parodyta principinė pozicija liko be svarbiausių partnerių palaikymo, net priešingai – tiek Vokietija, tiek JAV nurodė nepraleisti progos patylėti ir linktelėti net negalvojant apie naudojimąsi turima veto teise.

Sąmoningai visuose epizoduose nenagrinėju vertybių klausimo. Šiandien Europoje kone stipriausias balsas – Vokietijos, kuri kartu yra ir „realpolitik“ diplomatijos sinonimas. Kitaip tariant, diplomatija yra kova dėl interesų. Ir pagal vokiškąją sampratą visas pastarąsias kovas Lietuva pralaimėjo. Nes visuose konfliktuose akivaizdžiai interesų neapgynė, mainais gaudama sunkiai apčiuopiamų ir galbūt kažkada ateityje naudos suteiksiančių pažadų.

Žinoma, kokie konservatoriai galėtų ir pasiginčyti. Štai, kalbama, kad vieno aukšto konservatoriaus ir vieno iš dabartinės Užsienio reikalų ministerijos vadovybės atžalos naudos gauna apčiuopiamos – aukštos kokybės studijas Taivano mokyklose. Sunku ginčytis, kad realią asmeninę naudą gauna ir Gabrielius Landsbergis kaip tarptautinis politikas – ne kiekvieną priima JAV vadovai, paplekšnoja per petį ir dar padaro gražią nuotrauką atminčiai.

Tačiau gerokai rimtesnis klausimas, deja, kaip tos asmeninės konservatorių lyderių pergalės virs visos visuomenės ir valstybės nauda. Taip, mes turime ginti demokratiją ir laisvą žodį, taip, mes turim kalbėti apie uigūrų genocidą, taip, mes turim siekti griežtų ES sankcijų Rusijos Federacijai už karą Ukrainoje, taip, mes turim pasauliui rodyti Aliaksandro Lukašenkos režimo pasekmes.

Tačiau visos šios pastangos negali būti daromos nepasiruošus, nesutelkus strateginių partnerių paramos, neįvertinus trumpalaikių ir ilgalaikių reakcijų iš oponentų. Galų gale, gal laimėkime bent vieną konfliktą ir jį uždarykime, o ne atidarinėkime begalę naujų frontų ir paskęskime jų pelkėje.