Nors viena netikėtai gera žinia: radosi klaipėdiečių, subtiliai atsiliepusių į prancūzo Žano Žako Ruso kvietimą grįžti į gamtą. Modernieji mūsų bendrapiliečiai, šiek tiek pakoregavę didį XVIII amžiaus švietėją, su gamta susilieja daugiabučiuose.

Jau įprasta, kad šunys tapo lygiaverčiais kaimynais, o be šmirinėjančių kačių kiemų peizažas būtų skurdokas. Tačiau karvelidės įkūrimas bute turėtų ne tik stebinti. Šis faktas negali nesugraudinti kad ir Antrojo pasaulinio karo veteranų: taikos balandžiai nepamiršti. Žinia apie šiuolaikišką balandinę turėtų sukelti nostalgiškus jausmus ir pokario paaugliams: auginti ir laigyti karvelius buvo madinga.

Na kaipgi čia neprisiminsi posakio apie tai, kad istorija vystosi spirale, viskas grįžta, kartojasi, tik pakitę, įgavę naujų formų. Niekas prieš penkiasdešimt metų nebūtų pagalvojęs, kad karvelidėms XXI amžiaus pradžioje bus skiriami erdvūs kambariai, šunys bus mylimi labiau už kūdikius ir puošiami madingais drabužėliai bei sauskelnėmis, o laukinėms katėms nereikės kaip vargšams benamiams knaisiotis konteineriuose, nes jomis kas rytą rūpinsis anūkus pamiršusios močiutės.

Smagios progreso grimasos. Gal ir Seimo narys Arūnas Valinskas nebe su žmona, o su karveliais ar šunėkais gyvena? Įsijautė ir ulba kitiems nepriimtina paukščių kalba ar skalija susierzinęs? Tiesiog nepatyręs, nemandagus ir pasipūtęs – toks kubilių ir andriukaičių verdiktas.

Motulė gamta visuomet demonstruoja balansą. Jis būdingas ir mūsų gyvenimui. Todėl politikoje nuoseklumas neišvengiamai susiduria su radikalumu, o kraštutinybė susilaukia adekvataus iššūkio.

Galbūt ir didžiulę kai kurių žmonių aistrą gyvūnams skatina kitas nenormalumas – potraukis juos kankinti ir žudyti. Pastaruoju metu Lietuva tuo garsėjo.

A.Valinsko susikirtimas su Prezidente irgi neturėtų stebinti. Abi šios personos pasižymi neslepiama arogancija ir siekiais dominuoti. Pirmajam tai sekėsi šou versle, o valstybės vadovę prie rizikingos puikenybės pripratino milžiniškas piliečių pasitikėjimas. Kolizija tikriausiai buvo neišvengiama.

Ne A.Valinsko būdui pripažinti ir susitaikyti su nesėkme ar pralaimėjimu, todėl į nepalankius jam pokyčius ar sprendimus jis ir reaguoja narcistiniu pykčiu bei pagieža.

O Prezidentė galbūt įsivaizduoja, kad reitingai laikytini tobulumo rodikliu, todėl nepripažindama kritikos bei kitokios nuomonės nebegali adekvačiai įsijausti ir vertinti kitų žmonių padėties, jų rūpesčių bei jausmų.

Šis „istorinis“ susikirtimas nebūtų vertas dėmesio. O ir Prezidentė išmintingai atlaidi, nedemonstruodama pykčio. Tačiau A.Valinsko žodžiuose yra ir tiesos: autoritarizmo požymių Lietuvoje daugėja.

Galbūt tai sąmoninga Prezidentės elgsena. Kai šalies parlamentas iš esmės neveiksnus, kai koalicija laikosi tik dėl postų ir partinių interesų, Vyriausybei trūksta paprasčiausios nuovokos ir gebėjimų, o teisėsauga stulbina išglebimu, ar nevertėtų įvesti prezidentinį valdymą? Ramiau ir aiškiau būtų.

Nervina tik istorinės paralelės. Jau vienąkart autoritarinė Lietuva neišvengė kitos despotijos aneksijos. Kai šiandieninė aukščiausioji valdžia pernelyg uoliai meilinasi Kremliui, istorijos pasikartojimo galimybė nebeatrodo vien tik iliuzija.

Už dujas vis tiek mokame brangiausiai. Ir naftotiekis vis dar užblokuotas.

Ukraina už pigias dujas Rusijai atiduoda Krymą.

O mes gal priauginkime ir padovanokime Maskvai taikos balandžių?