1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Barbie šeima nebuvo išimtis, mat karas itin traumavo Klauso tėvą. Manoma, konflikto metais jis pateko į prancūzų nelaisvę. Grįžęs iš karo, Klauso tėvas pradėjo dirbti ugdymo įstaigose. Jis nevengė alkoholio ir neretai griebdavosi smurto prieš šeimos narius.

1933 m. mirė Klauso jaunesnysis brolis Kurtas, kiek vėliau šį pasaulį paliko ir šeimos galva. Žmonės manė, kad jaunasis Klausas taps teologu, tačiau Vokietijoje iškilusi nacionalsocialistų diktatūra nukreipė jaunuolio gyvenimą visiškai kita vaga. Jis įstojo į SS (Schutzstaffel) ir nacionalsocialistų partiją, pradėjo kilti karjeros laiptais slaptosiose tarnybose.

Iš pradžių likimas jį nuvedė į Nyderlandus, kur jaunajam Klausui teko medžioti žydus ir laisvuosius masonus, tačiau kiek vėliau jis buvo perkeltas Prancūzijon. 1942 m. rudenį K.Barbie buvo paskirtas vietinio Gestapo (slaptosios politinės policijos) padalinio šefu Lione.

Gestapo būstinė buvo įkurta viešbučio "Terminus" patalpose. Būtent čia Klausas asmeniškai tardė ir kankino Prancūzijos rezistencijos dalyvius bei siekė identifikuoti kuo daugiau žydų. Kai kas mano, kad Klausas gali būti tiesiogiai prisidėjęs prie 14 tūkst. žmonių mirties.

Žymiausias jo laimikis – Jeanas Pierre‘as Moulinas (1899–1943), kurį 1943 m. birželio 21 d. slaptame susitikime kartu su bendražygiais sugavo Trečiojo reicho pareigūnai. Teigiama, kad dėl tardymo metu naudotų kankinimų J.P.Mouliną ištiko koma.

Daugelį metų liežuvautojai svarstė, kokie veiksniai padėję naciams sugauti Prancūzijos rezistentų kankinį ir kokiomis aplinkybėmis jis miręs. Racionaliausi žmonės tikina, kad prie suėmimo galėjo prisidėti J.P.Moulino bendražygis Rene Hardy (1911–1987), kuris vienintelis išvengęs vokiečių žabangų reido metu pabėgo iš susirinkimo. Po karo R.Hardy netgi bandyta teisti už išdavystę, tačiau įrodyti jo kaltės nepavyko.

1944 m. balandį Klausas nuveikė dar vieną "žygdarbį". Jo įsakymu vokiečiai sugavo ir išsiuntė į Aušvico koncentracijos stovyklą 44 žydų tautybės vaikus, gyvenusius Izieu vietovėje (Eno departamentas). Dėl šių nusikaltimų K.Barbie tapo tikru Prancūzijos rezistentų folkloro personažu, o jo pavardė – absoliutaus blogio sinonimu.

Trečiajam reichui pralaimint karą, kai kurie guviausi nacizmo sistemos protai suvokė, kad politinio vėjo kryptis keičiasi ne tik Vokietijoje, bet ir jų priešininkų – sąjungininkų gretose. Bręstanti komunizmo (SSRS) ir laisvosios rinkos ekonomikos valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos ir kt.) priešprieša suteikė galimybę kai kuriems itin išsipurvinusiems nacizmo funkcionieriams išvengti baudžiamojo persekiojimo ir toliau dirbti mėgstamą darbą.

"Aš, vokiečių kariuomenės brigados generolas ir vieno svarbiausių žvalgybos skyrių, kontroliavusio visą karinės žvalgybos veiklą Rytų fronte, vadas, niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad 1945-ųjų rugpjūčio pabaigoje kartu su būreliu buvusių mūsų štabo karininkų patogiai įsitaisysiu amerikiečių Oro transporto pajėgų lėktuve "Douglas DC-3", pažymėtame JAV kariuomenės generolo skiriamaisiais ženklais, ir skrisiu į Vašingtoną", – savo memuaruose (1972) samprotavo Vakarų Vokietijos žvalgybos tarnybos BND (Bundesnachrichtendienst) įkūrėjas Reinhardas Gehlenas (1902–1979).

Vakariečius itin domino nacių surinktos žinios ir jų suregzti informatorių tinklai. Vienas nacistinės sistemos funkcionierių, su kuriuo amerikiečiai užmezgė ryšius, buvo K.Barbie.

Sklandė kalbos, kad su Klausu dirbę amerikiečių pareigūnai buvo sužavėti jo profesionalumu ir asmeninėmis savybėmis. Vėliau pareigūnai teigė nieko nežinoję apie Klauso nusikaltimus ir ne itin domėjęsi jo praeitimi.

1951 m. K.Barbie išvyko į Boliviją – skurdo, korupcijos, karinių perversmų ir narkotikų alinamą Pietų Amerikos valstybę, kurioje apsigyveno Klauso Altmanno pavarde.

Po karo į Lotynų Amerikos valstybes patraukė ne vienas nacis. Šiuose baltųjų pietiečių, juodaodžių ir indėnų palikuonių gyvenamuose kraštuose stulbinanti prabanga persipynė su gniuždančiu skurdu, o urbanizuotos vietovės susiliejo su laukine gamta.

Nuo įstatymų ir teisingumo bėgantis žmogus Lotynų Amerikoje galėjo radikaliai pakeisti savo išvaizdą ir kai kurias asmenines savybes, užmiršti tikrąją praeitį ir apipinti ją išgalvotais kliedesiais, kurių beveik niekas nebūtų tikrinęs.

Bolivijoje, kurios gyventojų išvaizda pasižymi itin išraiškingais, indėnams būdingais bruožais, buvęs rasistinės diktatūros pareigūnas Klausas susirado daug bičiulių. Sakoma, kad jis nuolatos bendravo su besikeičiančių diktatūrų funkcionieriais, aiškino jiems, kaip padidinti politinės veiklos našumą kankinimais, prekiavo ginklais ir narkotikais.

Kai kas net tiki, kad K.Barbie galėjo prisidėti prie žymaus marksistinių gibonų rūšies atstovo Ernesto Guevara‘os (1928–1967) mirties. Klausas nė nesistengė slėpti, kas esąs, tad netrukus juo susidomėjo Prancūzijos žiniasklaida.

1987 m. gegužės 11 d. Lione prasidėjo Klauso teismas. Reikėjo net 15 metų, kad Bolivijos valdžia sutiktų Prancūzijai atiduoti K.Altmanną, kuris priešais kameras žurnalistams aiškino nesąs K.Barbie.

Žmogus, pasiryžęs ginti Liono skerdiką, buvo toks pat ryškus kaip ir Trečiojo reicho vėliava. Jacquesas Vergesas (1925–2013) buvo Prancūzijos diplomato ir vietnamietės sūnus. Jaunystėje jis laikinai priklausė komunistų partijai, o vėliau pasišovė ginti terorizmu kaltinamus Alžyro kovotojus.

K.Barbie teismo metu J.Vergesas bandė skleisti mintį, kad jo klientas yra nekaltas, mat Prancūzija Alžyre ir kitur padarė tokius pat nusikaltimus, kuriais yra kaltinamas Klausas.