Solidarumo priežastys

Daugiau nei prieš du mėnesius prasidėjus karui Ukrainoje, ne vienas stebėjomės tuo, kokį solidarumą Rusijos užpultos šalies broliams ir sesėms parodė Lietuvos žmonės. Paaukotas daug lėšų, daugelis prisidėjome daiktine labdara, pradėjome savanoriauti.

Nuostaba buvo akivaizdi, tačiau liko giliau nereflektuota. Klausimai, kurie galėjo kilti: ar taip pat būtume linkę padėti ne Vidurio Rytų Europos šalies piliečiams, ar mūsų bendrystė su užpultaisiais nėra kol kas dar tik grėsmingo pavojaus nuojautų ir suvokimo padiktuota? Pati „solidarumo“ sąvoka plačiau lietuvių kalba buvo aptariama prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai kaimyninėje tada dar sovietų Lenkijoje susibūrė judėjimas „Solidarumas“. Tada, Lietuvos atgimimo aušroje, tautos vienybė buvo beveik besąlygiška. Visą laiką nuo išsivadavimo iš komunistinio režimo iki šių metų pradžios dažnam galėjo atrodyti, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos žmonės buvo susvetimėję, susirūpinę egoistiniais savo tikslais ir neretai pamiršę apie tai, kad yra kaimynas, bičiulis, draugas, kolega ir bendražygis. Taigi, kas iš tiesų atsitiko šių metų pirmaisiais mėnesiais?

Šiuo atveju, retorinis klausimas, į kurį galima atsakyti gana aiškiais teiginiais, kuriems formuluoti pasitelksiu balandžio pabaigoje Kaune vykusio festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ metu rodyto spektaklio „Ne sau žmonės“ patirtis. Draminio kūrinio režisierius Jonas Vaitkus rėmėsi garsaus lietuvių mąstytojo, rašytojo, dramaturgo Vilhelmo Storostos-Vydūno pjesėmis ir kitokia, daugiausia tarpukario, tekstine medžiaga. J.Vaitkus sukūrė neabejotinai įdomų darbą, turintį loginę struktūrą, gerai išplėtotą ir abstraktųjį, ir psichologinį, asmenybinį draminį konfliktą, įspūdingą scenografiją, muziką.

Vydūnas beveik prieš šimtmetį suformulavo trijų kategorijų meninius paveikslus: „ne sau žmonių“, „sau žmonių“ ir „žmonių ne sau“. Nereikia didelių pastangų, norint suprasti, kad ne sau žmonės buvo  lietuviai, kurie kentėjo priespaudas, okupacijas, baudžiavą. Tokie istoriniai mūsų tautiečiai savo gyvenimo klausimų nebuvo linkę spręsti savarankiškai ir tenkinosi padėtimi, kai patikėta, kad savarankiškai atlikti net menkiausio veiksmo jie negali. J.Vaitkaus spektaklyje atskleista, kaip tarpukariu, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, radosi sau žmonių – laisvų, atsakingų, savarankiškų ir sąmoningų. Tarp pasaulinių karų jiems tėvynė ir jos kūrimas reiškė ir trečiąją buvimo pasaulyje stadiją – virsmą žmonėmis ne sau: tokie piliečiai jau nebuvo engiami, tapo ne vien galintys pasirūpinti savimi, tačiau ir ištiesti pagalbos ar bendros kūrybos ranką šalia esančiajam.

Šių metų pirmaisiais mėnesiais įsitikinome, kad ir vėl priaugome iki žmonių ne sau lygmens.

J.Vaitkaus režisuotame spektaklyje brėžiama tragizmo linija – Lietuva per sovietinę okupaciją prarado ir sau žmones, ir žmones ne sau: savotiškai grįžome į baudžiavos laikus, vėl ėmė dominuoti ne sau žmonės. Draminiame kūrinyje neakcentuojama, tačiau akivaizdu, kad ir rusiškoji kolektyvizacija, ir industrializacija, ir kultūriniai virsmai priespaudos metais formavo ir kūrė paklusnius, beveik nemąstančius tipus, kurie atitinka seniausiojo istorinio lietuvio prototipą.

Karas Ukrainoje ir Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrėtas spektaklis priminė, kad prieš tris dešimtmečius mes dar sykį išgyvenome ne šiaip valstybinės ir ekonominės santvarkos kaitą, o žmogaus savivokos revoliuciją – vėl radosi kritinė masė sau žmonių. Šių metų pirmaisiais mėnesiais įsitikinome, kad ir vėl priaugome iki žmonių ne sau lygmens.

Aktualu ir klaustina, kodėl apie mūsų tautos kolektyvinę psichologiją, jos virsmus sužinome tik tada, kai ima grėsti akivaizdūs pavojai. Vydūnas ir režisierius J.Vaitkus atsako: turbūt todėl, kad visa mūsų istorinė raida ir vyko, ir tebevyksta savotiškos švytuoklės principu. XX a. pradžioje populiarių tautinio charakterio mokslinių, filosofinių studijų įtaką patyręs mūsų tautos šviesuolis Vydūnas pridėtų – nuolatinė kaita Lietuvai reiškia nepertraukiamą žlugimą ir kėlimąsi iš pelenų.

Mūsų dienomis populiaru kalbėti apie tai, kad Ukraina tapo savotiška Europos sąžinės šalimi, nes būtent per ją vyksta didžiausi tarptautiniai moralės išbandymai. Spektaklis „Ne sau žmonės“ atskleidžia, kad Lietuva yra valstybė, kuri vien savo nepriklausomu gyvenimu likusiam Senajam žemynui pasako, kad vilties vis dar yra. Istorija rodo, kad, Lietuvai netekus valstybingumo, viltingumas ir tikėjimas, jog tikrovė dar yra bent pakenčiama, Europoje ypač sunyksta. Ateities nuspėti negali turbūt niekas, bet teologinė įžvalga sakytų, kad viltis miršta tik tuomet, kai prieš tai žmones apleidžia tikėjimas ir meilė artimajam. Karas Ukrainoje, mūsų solidarumas ir vydūniškas žmonėmis ne sau buvimas gal ir leidžia tikėti, kad viltis tebegyva.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kodėl tokios trydos nebuvo

kodėl tokios trydos nebuvo portretas
kai natososai Iraką užpuolė? Nei paramos užpultiesiems, nei sankcijų okupantams? Ai, chaziainas užpuolė, ant chaziaino nepalosi.

strange

strange portretas
Nei man jie broliai, nei man jos sesės.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Oranžiniai
    Oranžiniai

    Kaip gerai, kad komentare žurnalistas gali rašyti savo nuomonę. Šįkart ji – itin subjektyvi. ...

    1
  • Sirgalių neapgausi
    Sirgalių neapgausi

    Lietuvos krepšinio sirgalius nekvailas, jo lengvai neapgausi. Dar neseniai Kauno „Žalgirio“ arena lūžo nuo aistruolių, o dabar Lietuvos krepšinio milžinai surenka tiek pat žiūrovų, kiek Pasvalio ar Prienų komandos per geresn...

  • Kas bus Europos veidrodžiu?
    Kas bus Europos veidrodžiu?

    Kažkada Vladimiras Leninas parašė straipsnį „Levas Tolstojus – Rusijos revoliucijos veidrodis“, kuriame eilinį kartą keikė liberalų veidmainystę, jos siekį susikrauti politinį kapitalą ir tapti rimta opozicine jėga Rusijoje...

  • Kiek tavyje W. Smitho?
    Kiek tavyje W. Smitho?

    Ar šių metų pavasarį visą pasaulį sukrėtęs Holivudo aktoriaus Willardo Carollio Smitho II (1968) išsišokimas per "Oskarų" teikimo ceremoniją paveiks žmonijos politinį, kultūrinį ir ekonominį vystymąsi? Ar tolimoje ...

    4
  • Klastotės ne puošia, o juokina
    Klastotės ne puošia, o juokina

    Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie mados namų „Michael Kors“ rankinės, įvertintos 950 eurų, vagystę iš vieno Kauno restoranų, ne vienas asmuo, mėgstantis vardinius ženklus, susirūpino savo daiktų saugumu. Tiesa, mėgti ...

    5
  • Pedagoginės anomalijos
    Pedagoginės anomalijos

    Šįkart kalba ne apie mokyklas paskutinio skambučio proga. Kadangi daugybė gyvenimo sričių podraug tiesiogiai tarpusavyje susiję, tad vienų noras auklėti kitus yra plačiai pasklidęs visur – pradedant vaikų darželiu ir baigiant tarptauti...

  • Svarbiausios „Kronikos“ pamokos
    Svarbiausios „Kronikos“ pamokos

    Minint „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-ąsias metines, LR Seime vyks konferencija „50 metų po „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“. Konferencijos globėjas J.E. kardino...

    1
  • Kai žudikas dar ir auka
    Kai žudikas dar ir auka

    Karo Ukrainoje istorijoje radosi naujas skyrius. Pirmadienį nuosprendį išgirdo pirmasis okupantas. Šūviai, kuriuos dar „karinės operacijos“ pradžioje seržantas Vadimas Šišimarinas paleido, paties žodžiais, spaud...

  • E. Lucasas: V. Putino karas atskleidžia Europos susiskaldymą dėl saugumo
    E. Lucasas: V. Putino karas atskleidžia Europos susiskaldymą dėl saugumo

    Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių veikėjų indėlis buvo grindžiamas įsitikinimu, kad simboliniai priešakiniai daliniai apsaugotų jas nuo Rusijos agresijos. Jeigu t...

  • Išvirkščio konteksto spazmai
    Išvirkščio konteksto spazmai

    Jei iki šiol informacinį karą su Rusija lyg ir laimėdavome, tai ta kova dabar pas mus tapo panaši į žvairą žvilgsnį. Štai visą praėjusią savaitę žiniasklaida tiražavo: "Azovstal" kariai evakuojami, ir tai esą Ukrai...

    24
Daugiau straipsnių