Po to, kai Vanagas atgulė amžinojo poilsio valstybės vadovų panteone, ir himno eilutė "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." skamba naujai. Kiekvienam pilietiškai nusiteikusiam lietuviui tai buvo ne tik kovojusios Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado laidotuvės, bet ir epochos įprasminimas – kovojusios Lietuvos epochos, kuri sukūrė dabartinę Kovo 11-osios Lietuvą.

Jau iš šių dienų perspektyvos žvelgiant keistai ir net šventvagiškai skamba pasigirstantys pareiškimai, esą partizanų kova vis tiek buvo palaužta, nuslopinta ir tikslo nepasiekė. Tačiau tik visiškai nemąstantis individas gali taip teigti arba tas, kuris sąmoningai nori sunaikinti mūsų šaknis. O jų ragino nepamiršti ir rugsėjo pradžioje Lietuvoje lankęsis popiežius Pranciškus.

Kas, jei ne miško broliai, įkvėpė tolesnę, nepogrindinę rezistenciją? Okupacija, tremtis, raudonasis teroras – viskas telpa į tautos kančių pintinę, tačiau net tais tamsiausiais tautai laikais buvo nepalūžusiųjų, kovojančiųjų dėl laisvos ir demokratiškos Lietuvos. Tie vyrai ir moterys nepasidavė ir kovodami pasodino laisvės daigą, kurio ilgi okupacijos dešimtmečiai nesugebėjo išrauti. Antraip argi būtų plykstelėjęs gyvasis Romo Kalantos fakelas? Ar būtų dienos šviesą išvydęs bent vienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos egzempliorius? Pagaliau, ar būtume užaugę iki Baltijos kelio? Dabartinė laisva ir vis dar demokratiška Lietuva yra iš to daigo išaugęs medis.

Helsinkyje dirbantis politologas Vytautas Keršanskas šią savaitę labai taikliai pastebėjo: "Kovo 11-osios Lietuvoje partizanai toli gražu ne iš karto užėmė deramą jiems vietą mūsų viešajame, kultūriniame, politiniame gyvenime, mūsų istoriniame pasakojime."

Drįsčiau teigti, kad greičiau netgi atvirkščiai – groteskiškas Bugailiškio Prūdo personažas tapo savotišku pašaipos simboliu. Pašaipos tiems, kurie kalba apie laisvės kovotojus ir jų idealus, tiems, kurie tebegyvena tais idealais ir nori perduoti juos iš kartos į kartą. Įsilieję į ES ir NATO tarsi užmigome – priešų nėra, o jeigu koks ir atsirastų, mus apgins, nesidairykime į praeitį, eikime pirmyn.

Toliaregiškai žvelgė partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas: "Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują!"

Įvykiai Ukrainoje privertė atsibusti ir atsitokėti. Priminė, kad laisvė, kuria mėgaujamės, bet pamiršome ją branginti ir saugoti, yra labai trapi. Ir pagaliau pradedame suvokti, kad tautos atsparumui priešiškoms išorės įtakoms, valiai gintis yra svarbus įkvėpimas iš istorijos didvyrių.

Savo dienoraštyje partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: "Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidome. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome ir mirtį."

Kad galėtume savo lūpomis ištarti šiuos Dzūko žodžius, šiandien privalome prisiminti visus didvyrius, kovojusius už Lietuvą, ir neleisti jų niekam niekinti. Tie, kurie yra palaidoti šalia kapinių tvoros ar sumesti į nežinomą duobę, privalo būti palaidoti kaip didvyriai. Tai mūsų pareiga jiems ir Tėvynei.