1. Šličytės kalba

Viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos autorių teisininkė Zita Šličytė buvo Signatarų klubo deleguota kalbėti Kovo 11-osios minėjime Seime. Jos kalba sukėlė didelį ažiotažą, nors žiniasklaida pateikė tik jos ištraukas – išimties tvarka minėjimo kalba nepublikuota net Seimo puslapyje. Kas sukėlė tokias reakcijas ir kaip vertinti jas ir pačią kalbą?

2. Nieko skandalingo

Valdančiųjų ir pažangiųjų reakcija atrodo daug skandalingesnė už pačią kalba. Iš esmės pasakytoji kalba buvo kritiška valdžios atžvilgiu, visiškai argumentuota, liečianti daugybę klausimų, o ne vien LGBT. Apie LGBT apskritai prabilta tik devintą kalbos minutę. Joje buvo vertinimų, kuriems sunku pritarti, bet esmės tai niekaip nekeičia. Joks kalbos pasisakymas nesiskyrė nuo pačioje Seimo salėje per plenarinius posėdžius vykstančių diskusijų. Joks kalbos teiginys nebuvo skandalingas visuomenės nuostatų požiūriu. Jeigu kas nors galėtų ne politinio korektiškumo argumentais paaiškinti, kuo ši kalba buvo skandalinga, būtų įdomu išgirsti. Visgi kažkodėl ją smerkiantieji užsiskyrusiai renkasi to neaiškinti.

3. Ne laikas, ne vieta?

Vienintelis abejotinas momentas yra pasirinktas kalbos laikas – karo fone ir Kovo 11-ąją. Tačiau tai jau tampa tendencija – pasisakyti prieš progresyviojo „elito“ elgesį iš tiesų garsiai ir viešai įmanoma tik valstybinių švenčių progomis. Panaši situacija buvo su Sadūnaitės, su partizano Kadžionio, su tuomečio „Pro Patria“ nario Vytauto Vyšniausko kalbomis. „Elitas“ pasipiktina, kad per šventes nederamai kalbama. Esu tikras, kad per šventes išvis nereikėtų taip kalbėti, jeigu kompetentingi žmonės (kaip ta pati Šličytė), galėtų konservatyvų požiūrį reguliariai ginti didžiosios žiniasklaidos eteryje iš tiesų atviros diskusijos laidose. Tokios reguliarios galimybės nėra, tik pavienės išimtys. Kol konservatyvaus požiūrio šeimos ir kitais jautriais klausimais atstovavimo eteryje (ypač iš biudžeto išlaikomo LRT eteryje) nėra tiek pat, kiek ir liberalaus/kairiojo, tol gyvename faktinės cenzūros sąlygomis. Nuoširdžiai manau, kad didelė dalis to parodomojo pasipiktinimo kyla kaip tik iš įsitikinimo, kad tikrai viešai Šličytės išsakytas požiūris negali būti išsakomas. Bet yra priešingai. Tai daugumos gyventojų požiūris ir jis privalo būti išsakytas. Kada tam buvo duota analogiška tribūna?

4. Tikrieji skaldytojai

Kaip akcentuota pačios kalbos pabaigoje, apie LGBT klausimus Kovo 11-ąją nutarta kalbėti dėl to, jog Seimo valdantieji nutarė į pavasario Seimo sesijos darbotvarkę įtraukti Stambulo konvencijos ir gėjų partnerystės klausimus. Tai yra tikrasis visuomenės kiršinimas karo fone. Kad esame karo fone, akivaizdu ir įrodinėti nereikia. Kad šie klausimai yra visuomenės kiršinimas akivaizdžiai įsitikinome pernai per didžiausius šio amžiaus mitingus. Jeigu kas ir kelia ne laiku ir ne vietoje LGBT klausimus, tai valdantieji, o ne Šličytė. Ir ne vien Laisvės partija, nes be konservatorių ir liberalų pritarimo, jie nieko negalėtų primesti. Visuomenę karo fone skaldo būtent valdantieji, nors patys nuolat primena visuomenei būtinybę laikytis susitelkimo ir vienybės. Būtų teisingas principas, jeigu ne taikomas ciniškai.

5. Kontrastas

Taigi Šličytės kalba neatrodo skandalinga, nebent keli sakiniai netinkami šiai progai, o keli klaidingi, bet niekas ir niekada nesipiktina tuo, kad kalbos ne tobulai teisingos. Tobulai teisingų kalbų nėra. Dauguma kalbų būna ištisai tuščios ir visiems tinka. Gal kaip tik dėl to, kad tuščios. Ši tokia nebuvo. Joje išsakyta labai daug taiklių pastabų dėl referendumo įstatymo nebuvimo, nepasitikėjimo partijomis, antikonstitucinių balsavimų, pavasario Seimo darbotvarkės. Reakcija į ją tad labai kontrastuojanti ir labai iškalbinga.

6. Išėjusieji

Pirma, išėjusieji iš salės buvo daugiausiai konservatoriai, patys iki šios persimainymo kadencijos balsavę prieš partnerystes, piktinęsi „visuomenės homoseksualizacija“ ir dėjęsi dideliais kovotojais už vyro ir moters šeimą. Žinoma, galbūt ir jie sakys, kad papiktino ne kalbos turinys, o laikas. Greičiausiai taip nesakys. Kas tie išėjusieji? Užfiksuoti išėję Emanuelis Zingeris, Faina Kukliansky, Julius Sabatauskas, Ingrida Šimonytė, Agnė Bilotaitė, Simonas Gentvilas, Arūnas Dulkys, Marius Skuodis, Evelina Dobravolska, Kęstutis Navickas, Andrius Vyšniauskas, Žygimantas Pavilionis, Juozas Olekas, Birutė Vėsaitė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Tomas Vytautas Raskevičius, Gabrielius Landsbergis, Nijolė Oželytė, Laima Andrikienė, Viktoras Pranckietis, Kęstutis Masiulis, Artūras Žukauskas, Ieva Pakarklytė ir – galbūt įdomiausia – Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kuriai būtų galima priskirti praktiškai kiekvieną kalboje skambėjusį teiginį. Daugiausiai konservatorių ir laisviečių atstovai. Laisviečių išėjimas nestebina, jie seniai deklaravę, kad yra prieš teisę viešai išsakyti konservatyvią poziciją. Gi konservatorių išėjimas dar daug ką galėtų stebinti. Prieš mažiau nei dešimtmetį jie patys dar kalbėjo tą patį, ką kalboje sakė Z. Šličytė. Dar daugiau, iki 2015 metų pati Z. Šličytė buvo tų pačių konservatorių atstovė Klaipėdos miesto taryboje. Šličytė nepasikeitė nė kiek – konservatoriai pasikeitė absoliučiai.

7. Landsbergis

Antra, Landsbergio žiniasklaidai pasakyti žodžiai „bliovikų atstovės ten neturėjo būti“ galutinai atskleidžia tikrąjį jo požiūrį į visuomenę ir liudija, kokie tušti ir apsimestiniai buvo jo atsiprašymai po Sausio 13-osios. Po jo atsiprašymo už protestuotojų lyginimą su „Jedinstvo“, būta daug diskusijų, tikras tas atsiprašymas ar ne, suprato Landsbergis ką nors ar ne. Daug ženklų rodė, kad ne. Šis komentaras turėtų būti galutinio aiškumo ženklas. Landsbergis konkrečią visuomenės dalį laiko „bliovikais“, taigi negalinčiais kalbėti argumentų kalba, žemesniais žmonėmis. Jiems jis kas kartą randa vis naują niekinantį pavadinimą. Dar daugiau, Landsbergis laiko, kad ši visuomenės dalis neturi teisės ir vietos viešajame gyvenime, ji neverta jame dalyvauti. Jei šią visuomenės dalį, „bliovikus“, apibrėšime pagal požiūrį į TS-LKD ir į LGBT reikalavimus, tai kalbame daugumą Lietuvos gyventojų. Kad priklausytume šiai grupei, visai neturime tiesiogine prasme rėkti ir bliauti. Šličytė kalbėjo labai kultūringai ir dalykiškai, bet vis tiek priskirta prie „bliovikų“. Arba esi su „teisinga partija“ ir „teisinga nuomone“, arba „tavęs čia neturi būti“.

8. Nacionalinis saugumas

Trečia, T. V. Raskevičius išmąstė, kad Z. Šličytės kalba kelia pavojų nacionaliniam saugumui, mat Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo JAV požiūrio, o salėje minėjimo metu sėdėjo ir kalbos klausė atvirai homoseksualus JAV ambasadorius. Raskevičius leidžia suprasti, kad tai gali paveikti JAV sprendimus saugumo srityje. Šličytės kalbą jis pavadino „grėsme nacionaliniam saugumui“. Remiantis Raskevičium, bet kokio įtakingo gėjaus jausmų užgavimas tampa grėsme nacionaliniams saugumui, o JAV savo užsienio politiką formuoja pagal tai, kaip gėjus ambasadorius pasijautė išgirdęs žodį „pederastija“. Toks požiūris į JAV kaip įnoringą paauglį turėtų žeisti JAV labiau už pačią „pederastiją“. Bet visa tai, manipuliacijos ir kliedesiai. Tuo tarpu remiantis Lietuvos įstatymais, Šličytės žodžiai nėra jokia grėsmė. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 dalies 2 skyriuje išvardyti Nacionalinio saugumo objektai – tai, ką saugome. Tarp jų nėra nieko apie ambasadorių jausmus, tačiau tiesiogiai įvardytos „tautos puoselėjamos vertybės“. Kad prigimtinė vyro ir moters šeima ar biologinė lyties samprata yra lietuvių tautos puoselėjamos vertybės, kasmet akivaizdžiai rodo tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai tyrimai. Z. Šličytė ragina šį nacionalinio saugumo objektą ginti, o ne griauti prisidengiant karu.

9. Paleckio pastaba

Labai įdomiai ir taikliai visame šiame „ne laikas kritikai“ retorikos kontekste atrodo Rimvydo Paleckio „pusiau pajuokavimas“ „Žinių radijuje“: „Tai yra nepaprastoji padėtis, ar ne? Ir galbūt čia galima apžaisti situaciją ir pasinaudoti ta nepaprastąja padėtimi, turint omenyje, kad yra sunkiau organizuoti visokius mitingus, maršus ir panašiai, sunkiau galbūt viešojoje erdvėje neapykantą skleisti. Nes būtent šie įstatymai – kalbu apie partnerystę, – jie susiję su neapykantos skleidimu, akivaizdu, ar ne? Tai gal, sakyčiau, gera proga. Suprantama, kad nepaprastoji padėtis ne mūsų visų geidauta ir laukta, tiesiog susiklostė tokios aplinkybės, bet galbūt ji gali išspręsti tuos klausimus, kurie galbūt būtų vėl kėlę aistras ir būtų buvę neišspręsti“. Tai įspūdingas ir visai ne juokingas paaiškinimas, kodėl Šličytės kalba kelia tokį pasipiktinimą.

10. Apibendrinimas

Lietuvoje sparčiai ryškėja tendencija prisidengiant karu Ukrainoje ir įvesta nepaprastąja padėtimi užčiaupti visų rūšių opoziciją ir „prastumti“ valdančiųjų ideologinę darbotvarkę. Mitingai uždrausti, prie „neapykantos kalbos“ pritempiami pasisakymai (kaip Z. Šličytės kalba) gali būti pagrindu uždaryti juos publikuojančią mediją. Plačiai skamba demagogijos, neva oponavimas gėjų partnerystėms ar lyties pasirinkimui yra Putino vertybės ir „buvimas su Rusija“, ne su Ukraina. Tai cinizmo viršūnė. Prieš Rusiją už savo nepriklausomybę kovojanti Ukraina šeimos klausimu yra daug konservatyvesnė už Lietuvą, 2020 metais ten už „homoseksualumo priėmimą visuomenėje“ (net ne už partnerystę!) pasisakė vos 14 procentų gyventojų. Tiek pat, kiek Rusijoje. Nėra geresnio pavyzdžio, jog laisvąjį pasaulį nuo azijatinės diktatūros skiria visai ne požiūris į dviejų vyrų šeimas, o pamatinės demokratinės laisvės – žodžio, sąžinės, minties, spaudos, susirinkimų, laisvi rinkimai. Prisidengiant karu ir demokratijos lozungais, bandoma visa tai užgniaužti. Reakcija į Šličytės kalbą yra stiprus to simptomas.