Iš jų 4 projektų paketai susiję su šešėlinės ekonomikos mažinimu; 41 – įgyvendinantis Vyriausybės programos nuostatas; 11 – susiję su valstybės biudžeto ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų patvirtinimu; 28 – susiję su ES teisės perkėlimu ar įgyvendinimu; 60 – projektai, įgyvendinantys Konstitucinio Teismo nutarimus, Valstybės kontrolės ir Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacijas ir pan. Be to, Seimo komitetuose savo eilės dar laukia apie 140 teisės aktų. Apie tai nuosekliai informuosiu socialiniame tinkle „Facebook“ ir dienraštyje „Kauno diena“. Šįkart – keletas teisėkūros aktualijų.

NVO skendi rūke

Apie nevyriausybinių organizacijų (NVO) šiandienos problemas ir kaip teisiškai sureguliuoti šio sektoriaus veiklą prieš kelias dienas diskutavome su Kaune veikiančių NVO vadovais. Kliūčių – tiek teisinių, tiek dirbtinių nevyriausybininkams nors vežimu vežk.

Šiuo metu galiojantis LR nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas neišsamiai apibrėžia NVO sąvoką. Juridinių asmenų registre netgi nėra duomenų, kurie padėtų nustatyti, ar organizacija turi NVO statusą. Neaišku, kuri organizacija turėtų būti traktuojama kaip nacionalinė skėtinė NVO, o kuri – ne? Todėl kyla neaiškumų skiriant finansavimą iš valstybės biudžeto. Nenumatyti aiškūs savivaldybės NVO tarybos veiklos principai, jos įgaliojimai ir kompetencijos. Todėl daugelyje savivaldybių NVO taryba neveikia arba veikia ne pagal paskirtį.

Iš šiuo metu Lietuvoje registruotų 35 tūkst. nevyriausybinių organizacijų faktiškai veikia tik apie 12 tūkst., kurių dalis iš tikrųjų net nelaikytinos nevyriausybinėmis. Skaičiuojant, kiek iš jų atitinka NVO paskirtį, viešojo intereso tenkinimą, tokių organizacijų būtų tik apie 5 tūkst.Nauju įstatymu siekiama visa tai patikslinti, taip pat sukurti NVO fondą, numatyti, kad būtų užtikrintas finansavimas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, apibrėžti NVO tarybos (taip pat ir savivaldybės lygiu) sudarymo ir jos veiklos principus ir kt. Konstruktyvių ekspertinių įžvalgų pateikė prof. Žaneta Simanavičienė, dalyvavusi mano inicijuotoje diskusijoje su NVO atstovais.

Socialinė įmonė ar socialinis verslas?

Seime svarstomi Socialinių įmonių įstatymo pakeitimai skatins ne tik siekti pelno, bet ir įgyvendinti tikrąjį šių įmonių tikslą – skatinti neįgalių žmonių grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį.  Subsidija didelę negalią turinčių žmonių darbo užmokesčiui būtų mokama neterminuotai, o lengvesnį neįgalumą (45-55 proc. neviršijantis darbingumo lygis) turintiems žmonėms – pusmetį arba vienus metus. Dar viena nauja nuostata – 75 proc. uždirbamo pelno turėtų būti skiriama socialiniams tikslams.

Kaune veikiančių socialinių įmonių vadovai itin kritiškai vertina  šiuos projektus: „Tai valstybės lėšų taupymas neįgaliųjų sąskaita”. „Nemažai sunkiausią negalią turinčių žmonių reikalinga slauga, tad valstybės skatinimas būtent juos įdarbinti yra tuščias reikalas”. „Kaip reikės su jais garbingai atsisveikinti?” „Užsidarysime”.

Toks pokalbis privertė sunerimti ir skatina labai atidžiai ieškoti galimybių, kaip keisti šį teisės aktą, kad socialinės įmonės apskritai neužsidarytų. Valstybės subsidijos turėtų būti neterminuotai skiriamos ir vadinamosios „trečiosios” neįgalumo grupės žmonėms. Esant tiek abejonių, gal reiktų jį išbandyti kaip pilotinį projektą?

Socialinis verslas, skirtingai nuo socialinių įmonių, apimtų ne tik socialiai jautrių asmenų įdarbinimą, bet ir siektų įvairių socialinių problemų sprendimų. Pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais – bus privaloma 80 proc. pelno reinvestuoti šiems tikslams. Subsidijos nebus mokamos, esminė paskata – valstybės ar savivaldybės turto suteikimas panaudos pagrindais ir rezervuota teisė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Privačiam sektoriui galėtų būti perleista iki 50 proc. visų socialinių paslaugų (už maždaug 120 mln. eurų kasmet).

Chaotiškos statybos be infrastruktūros

Jei Seimas pritars, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas leis įveikti ligšiolinį chaotišką infrastruktūros plėtojimą savivaldybėse, kai namai išdygsta be gatvių, apšvietimo, inžinerinių tinklų, aplink nėra jokios socialinės infrastrūktūros, arba sudaromos nevienodos sąlygos investuotojams, iš vienų reikalaujant investuoti dideles lėšas, kitiems – nutiesus gatves už biudžeto pinigus.

Siūlomas įstatymas panaikintų planavimo ir finansavimo spragas, numatytų ir kompensavimo galimybes. Privatiems statytojams, gyventojams, bendruomenėms bus sudarytos sąlygos prisidėti prie darnios aplinkos, o savivaldybės turės kompensuoti visas infrastruktūros plėtros iniciatorių patirtas išlaidas.

Seniūnai – į rinkimus?

Lietuvoje jau nuo 1998 m., tai yra daugiau kaip 20 metų, diskutuojama dėl tiesioginių seniūnų rinkimų. Šių metų pavasarį Seime įregistruotas LR seniūnų rinkimų įstatymo projektas. Tiesa, projektas dar nesvarstytas nei komitetuose, nei parlamento posėdžiuose, savo išvadų dar nepateikė ir Vyriausybė.

Kas pasikeistų, jei seniūnus rinktų vietos gyventojai? Seniūnai būtų nebe valstybės karjeros tarnautojai, o taptų valstybės politikais. Tai apsisprendimo klausimas – ar geriau, kai seniūnai yra tiesiogiai pavaldūs savivaldybių administracijos vadovams, ar kai jie būtų politikai, tiesiogiai atskaitingi gyventojams? Kuriuo atveju jie labiau paisytų gyventojų interesų, intensyviau bendrautų su vietos bendruomene, turėtų daugiau galių spręsti realias žmonių problemas? Jiems tų galių įstatymas turėtų suteikti.

Kol kas projekte numatyta, kad kandidatą į seniūnus galėtų kelti partijos arba asmuo išsikeltų pats. Taupant biudžeto lėšas siūloma seniūnų rinkimus sutapatinti su kitais rinkimais.

Seimo Teisės departamentas pateikė beveik 60 pastabų. Iš organizacijų ir piliečių taip pat gauta įvairių pasiūlymų. Tad projektas tikrai bus tobulinamas, galbūt ir atidėtas.

Yra rizikos sveikatai – bus privaloma licencija

Ar pasitikite vadinamąja natūraliąja, liaudies ar alternatyviąja medicina? Ar pasitikėjimui užtenka rekomendacijų iš lūpų į lūpas arba gerų atsiliepimų socialiniuose tinkluose?

Technologijos sparčiai žengia pirmyn, įskaitant grožio ir poilsio paslaugas. O kaip užtikrinama šių paslaugų kokybė ir saugumas? Ar nesėkmės atveju būtų galima tikėtis žalos atlyginimo? Ar bet kuris asmuo, neturintis tinkamos kompetencijos, gali tuo verstis? Daugelis šių klausimų – be atsakymų. Lietuvoje tik fragmentiškai reglamentuotos atskiros paslaugos.

Birželio mėnesį Seime įregistruoti LR papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo ir lydinčiųjų įstatymų projektai. Pagal įstatymo projektą būtų licencijuojamos šešios didelę ar vidutinę riziką žmogaus sveikatai galinčių sukelti sveikatos priežiūros paslaugų grupės: sveikatos rekreacijos srityje – kūno priežiūros paslaugos ir veido priežiūros paslaugos; natūraliosios ir liaudies medicinos srityje – biologinio poveikio paslaugos, kūno (kontaktinio) poveikio paslaugos, psichosocialinio poveikio paslaugos, įskaitant meno terapiją, ir Rytų medicinos paslaugų grupė.

Seimo rudens sesijoje taip pat bus svarstomi nauji Kultūros politikos pagrindų, Turto civilinio konfiskavimo ir kiti įstatymai, žengti pirmieji žingsniai nemokamo bakalauro, visuotinio nemokamo mokinių maitinimo link.