Opozicija išnaudojo visus būdus, kad įstatymas parlamente nebūtų priimtas – nuo pertraukos prašymo iki kortelių ištraukimo Seimo salėje balsavimo metu. Tačiau kvorumo ir balsų priimti įstatymo pataisą pakako. Beje, opozicija taip pat buvo teikusi pasiūlymą mažinti kartelę, tik šiek tiek švelniau – atitinkamai iki 4 proc. partijoms ir 6 proc. koalicijoms. Vadinas, iš esmės pasisakoma už tą patį – mažesnį teisinį barjerą daugiamandatėje apygardoje. Tik kardinaliai priešingos pozicijos dėl vieno procento skirtumo.

Kai kurie politologai tokį Seimo sprendimą išvadino „bardaku“, „chaosu“, „betvarke“, „desperacija“, „valdžios troškuliu“ ir pan. Tik tarp kitko užsiminta, kad vis dėlto 3-4 proc. barjerą taiko arti pusės Europos šalių. Kiekvienos pasirinkimas susijęs su tam tikromis istorinėmis, etninėmis, religinėmis aplinkybėmis.

Joks politologas neužsiminė, kad Europos Taryba dar 2007 m. priimtoje rezoliucijoje „Dėl žmogaus teisių ir demokratijos Europoje“ pateikė tokią rekomendaciją: „Brandžiose demokratijose parlamento rinkimuose neturi būti aukštesnės nei 3 proc. rinkimų kartelės. Tokiu būdu bus įmanoma išreikšti kuo daugiau nuomonių. Tai, kad gausios žmonių grupės netenka teisės būti atstovaujamos, yra žalinga demokratinei sistemai“.

Ši politologų nutylėta informacija (negi nežinojo?) yra žymiai svarbesnė už šiame kontekste „pritemptą“ įžvalgą, kad iššvaistytų balsų skaičius ir neproporcingumas yra didesnis vienmandatėse apygardose, nes ten išrenkama gerokai mažiau moterų.

Tai, kad rinkimų sistema taps demokratiškesnė, yra pagrindinis kartelės sumažinimo argumentas. Daugiau ir įvairių frakcijų Seime reikštų, kad būtų plačiau ir įvairiau atstovaujama piliečiams. Kas tame blogo, dėl ko taip nuogąstaujama? Seime sumažėtų „vienos nugalėtojos“ įtaka – daugiausiai pasitikėjimo (o Lietuvoje tai svyruoja ties 20 proc. balsų) gavusi partija būtų priversta formuoti platesnę koaliciją, o tai reiškia, ieškotų sąlyčio taškų, bendro sutarimo, kompromisų ir pan. Sprendimai būtų labiau subalansuoti, suderinti, neprimesti vienos kurios nors partijos. Nacionalinio susitarimo, kurio siekiame švietimo ir kitose srityse, reiktų kaskart balsuojant dėl kiekvieno įstatymo.

Akivaizdu, kad Lietuvos visuomenė yra labai fragmentuota. Didėjančią fragmentaciją aiškiai atspindi 2008 m., 2012 m. ir 2016 m. Seimo rinkimų rezultatai. 2008 m. be savo atstovų liko maždaug 15 proc. rinkėjų, atidavusių savo balsus trims partijoms, kurios surinkusios daugiau nei po 3 proc. balsų liko „už borto“. 2016 m. Seimo rinkimuose jau buvo „išmesta“ net 22,47 proc. rinkėjų balsų, užribyje liko 4 partijos, surinkusios po daugiau nei 3 proc. balsų. T.y. beveik ketvirtadalis rinkėjų visiškai prarado jų atstovavimo galimybę. Toks „išmestųjų“ kiekis netgi viršija visų keturių į parlamentą patekusių partijų atskirai gautus balsus (20, 19, 13 ir 8 proc.).

Dvipartinę sistemą, kurios galbūt pageidautų kelios stiprios partijos, Lietuvos piliečiai atmetė, mūsų šalyje ji neįsitvirtino. Tad politikai formuodami koaliciją Seime ir Vyriausybę neišvengiamai turėtų susitarti, tokiu būdu vienydami atstovaujamus rinkėjus.