Neseniai akys užkliuvo už laiško, viešai paskelbto viename portale. Moteris skundėsi, kad per draugo vestuves josios sutuoktinis tokį tostą skėlė, kad tik po šventiniu stalu slėpkis – garsiai gailėjo jaunikio, nes šis po vestuvių amžiams praras laisvę. Panašios "tautosakos" apstu visur, kad ir bernvakarių tradicijos. Būrelis įraudusių vyrukų atlieka idiotiškas užduotis, litrais plempia degtinę, džiaugiasi striptizo šokėjos pasirodymu ir apskritai elgiasi taip, lyg ne į santuokinį gyvenimą, o paskutinę kelionę bičiulį išlydėtų. Matant visa tai kyla elementarus klausimas: nejaugi 2019-aisiais prie altoriaus taręs "Taip" pasižadi nuo šiol gyventi lyg kalėjime?

Amžinas vaikščiojimas susikibus it kokiems krabams žnyplėmis anaiptol nėra sveikos draugystės receptas.

Nuo tada, kai išvykti iš šalies man nebereikia tėvų leidimo, bent kartą per metus šia teise pasinaudoju. Viena. Nes net ir tada, kai turi mylimą žmogų, su kuriuo tau labai gera, į naudą kartais keletą dienų turėti tik sau. Ir, žinote, labai keista, bet pirmas dalykas, kurio paklausia sutikti žmonės tokių atostogų metu: "O tai kaip tave draugas vieną išleido?" Iš pradžių juokdavausi, nes apskritai vargiai suprasdavau, kaip šviesaus proto pilnamečiui galima ką nors drausti. Ypač, jeigu tai tiesiog išvyka, o ne pasisėdėjimas pirtelėje su "The Chippendales". Paskui darėsi pikta dėl tokio požiūrio, nes kai kurie iškart traktuoja bet kokią atskirą nuo antrosios pusės veiklą kaip būtinai įvyksiančią neištikimybę. Lyg, kaip toji vištelė, žengusi žingsnį už kiemo ribų, pamirši, kur namai. Ir, vykdama į Graikiją, moralines vertybes paliksi kartu su žieminiu paltu kabėti spintoje.

Kuo vyresnė darausi, tuo geriau suprantu, kad amžinas vaikščiojimas susikibus it kokiems krabams žnyplėmis anaiptol nėra sveikos draugystės receptas. Atvirkščiai. Jei sunerimstame, nes mylimas žmogus susitinka su draugais, parankėje nesivesdamas mūsų, ar tai nėra ženklas, jog patys už santykių ribų savęs nematome kaip asmenybių? Jei pikta, kad antroji pusė gerai praleis laiką be mūsų, gal tai signalas apie baimę, kad esame nuobodūs ir vieną dieną dėl to būsime palikti? Visi tie priekaištingi verkšlenimai "Na, ir praleisk puikiai vakarą be manęs!" tėra egoizmas, nepasitikėjimas savimi ir patologinis kito savinimasis, o ne meilė. Nes laisvė apskritai nėra tas dalykas, kurį kitam galime suteikti ar iš jo atimti vien dėl to, kad šis mus myli.

Ir, pasakysiu dar vieną dalyką, kuris daug kam nepatiks. Jei kas ir stumia į nuklydimus, tai būtent nuolatinė kontrolė ir draudimai. Nes jei tik kartą metuose gauni indulgenciją su draugais pažvejoti, tai ir gaudyti norisi nebe lydekas. Čia panašiai, kaip tie tėvai, iki pilnametystės neleidžiantys savo atžalų nakvoti pas draugus, nes taip "visiems bus ramiau". Ne nuostabu, bet būtent jų vaikai, per kažkokį stebuklą ištrūkę, klasiokų vakarėliuose pirmi eina apkabinti klozeto. Taip, kai tik įsimylime, norisi nuolatos būti drauge. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai panašu į sugadinamas mėgstamas dainas – kai mums itin patinka naujai išgirstas kūrinys, jog imame šio be perstojo klausytis valandų valandomis, kol jis įkyri iki gyvo kaulo.

Taip, santykiai, o ypač santuoka, yra įsipareigojimas. Įsipareigojimas kitą žmogų gerbti, palaikyti, atsiradus negandų, stengtis jas įveikti drauge. Bet ne amžinas leidimas sutuoktiniui reguliuoti, kokio ilgio šiandien bus mūsų pavadėlis. Nes ilgai nelaisvėje niekas nesijaučia laimingas.