Laisvės alėjoje atgimsiančio "Pieno baro" idėja liko sužavėti ne visi.

"Tai gal Laisvės alėjoje prisikels iš numarintų: vietoj "Salamander" – vaikų kavinė "Pasaka" su Ušinskaitės vitražais nameliuose, vietoj skudurais prekiaujančio objekto – "Tulpė", vietoj teismo – normalaus maisto parduotuvė, vietoj banko – "Orbita", – taip portalo kaunodiena.lt skaitytojas komentavo "Pieno baro" atgimimą.

Ką apie tai mano poetas Kęstutis Navakas, kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir architektas Audrys Karalius?

Našlaujančios Laisvės alėjos vitrinos

Kęstutis Navakas

Jei būtų įmanoma tą alėją kaip nors suvynioti ir išvežti į Naująją Akmenę, daugelis lengviau atsidustų.

Turiu galvoj tuos, nuo kurių priklauso ar priklausė Laisvės alėjos pulsas. Nes dabar jis – kokie septyni tvinksniai per minutę ir visi ieško kaltų. Kaltų nėra, o jei būtų, siūlyčiau visus juos teisti teismo pastate, kuriuo ir prasideda Laisvės alėja (jau pirmasis jos namas yra paradoksas).

Lygiai prieš metus rašiau apie Laisvės alėją vienam laikrašty. Ir kas pasikeitė? Beveik nieko, tik sumažėjo batų parduotuvių. Buvo trylika, liko šešios. Kaip tada, taip ir dabar, vitrinų švarplėmis žioji neveikiančios parduotuvės. Kai kurios surado šeimininką, kitos užsidarė. Jų dislokacija pasikeitė, bet stebėtina, kad nepasikeitė skaičius. Prieš metus buvo dvidešimt viena, tiek ir dabar.

Prieš metus tose vitrinose kabėjo didžiulės nuostabios senosios alėjos nuotraukos – viena puikiausių čia įgyvendintų idėjų. Prieš porą savaičių jas nukabino ir vitrinos vėl liko našlauti. Kadais rašiau, kad ten galėtų įsikurti įvairios dirbtuvės ir laikinos menininkų studijos. Tokia idėja ir bus įgyvendinta vienose nenaudojamų komercinių alėjos patalpų, per Tarptautinę Kauno tekstilės bienalę. Pažiūrėsim, kaip tai atrodo realiai. O tuščios vitrinos kaip parodų erdvė prašyte prašosi kažko į nuotraukų vietą.

Priešais Centrinį paštą stovi skulptūrinė kėdė, ant kurios baltu žymekliu parašyta, kad Agnė myli Klaudą. Jei atsisėstume į tą kėdę, prieš mus kaip ant delno būtų visa alėja, kurią mes mylime ne mažiau kaip Agnė Klaudą. Visą, su Apygardos teismo pastatu ir Ramutės Daktarienės kirpykla kartu. O kai mūsų mylimiesiems nesiseka, nesiseka ir mums.

Jau daugybę kartų rašyta apie išnykusias kauniečiams brangias vietas. Nežinau, ar įmanoma atkurti "Tulpę", nors vieta ir erdvės likusios. Įmanoma – "Versalį", kurio vietoje dabar – ekstremaliai patogių baldų salonas gražiu pavadinimu "Sėsk ir snausk". Įmanoma būtų – "Pasaką" vietoj "Salamander". Net keista, vaikų kavinė atrodo esanti tikrai puiki verslo idėja, o kažkas toliau čia prekiauja batais, lyg būtume aštuonkojai. Įmanoma ir labai reikėtų atkurti "Metropolį". Ne picerijos pavidalu, o tokį, koks buvo, su operete ir kabaretu. Nes dabar patys pažiūrėkite, kaip atrodo apsalęs D.Dolskis, stovintis priešais niaurų tuščią pastatą. Tetrūksta priešais minėtą baldų saloną pastatyti tokį patį A.Šabaniauską, o priešais dvi sijonų parduotuves, esančias "Tulpės" vietoj – K.Binkį. Kaip didelius bronzinius priekaištus.

Tačiau šalia "Metropolio" gyvenimas verda. Štai "Merkurijus" jau pas Abraomą ir jo vietoje greitai bus kažkoks gorod-sad. Nežinau, gal ir geras bus pastatas, tačiau gavus tokią unikalią galimybę – statyti Laisvės alėjoje! – reikėtų statyti tik tokį pastatą, kuris giliai įsirėžtų į gyvąją žmonių atmintį. Kuris turėtų potencijos tapti žmonėms labai savas. Kaip "Pieno baras", kuris – o stebukle! – vėl veikia. Nesvarbu, kad viduj sienos tuščios, kažko trūksta. Svarbu, kad ši vieta daugiau nebeprievartauja žmonių atminties, nebeverčia ja abejoti. Jaukių kavinukių atsirado ir daugiau, tačiau tokios vietos kaip "Pieno baras" ar "Spurginė" daug labiau saugo Laisvės alėjos tapatybę. Tokių daugiau nėra – nei "Akropoly", nei Vilniuj, nei Paryžiuj. Čia mūsų.

Prieš dvidešimt penkerius metus alėjoje buvo galima matyti nemažai žmonių, prisimenančių prieškario alėją. Jie taip ir atrodė, kaip ji tada. Dabar čia nemažai žmonių, prisimenančių sovietmečio alėją. Jie taip ir atrodo, kaip ji tada. Kokie žmonės čia vaikščios dar po dvidešimt penkerių metų ir kaip jie atrodys? Kaip alėja šiandien? Hm...

…ir viena kregždė gali varnas išbaidyti!

Giedrius Kuprevičius

"Pieno baro" atidarymas miesto centre man yra lūžio taškas visoje dažnai beveiksmėje diskusijoje apie Laisvės alėjos reanimaciją. Dabar viskas priklausys nuo nebūdingo lietuviams užsidegimo ir judrumo. Juk neseniai vyko menų naktis, kuri pažadino labai daug kitokios publikos. Deja, veikė vos kelios kavinės, daugelis kultūros įstaigų renginį "pramiegojo", o kiti dar ir pasišaipė, nes tasai buvo ne jų projektas…Dabar eilės laukia "Versalio", "Metropolio", "Konrado kavinės", jaukių kino teatrų atstatymas ir apgyvendinimas. Žinoma, susidursime su dviem niekada neprognozuojamais dalykais – iš kur gauti pinigų prarastam Kauno spindesiui atkurti ir kokios peripetijos laukia atstatančiųjų ir paveldą (kurio jau kaip ir neliko) saugančiųjų santykiuose. Jau patyrėme, kad kuo labiau saugojame, tuo greičiau ir visam laikui prarandame. Iš kelių šimtų dvarų liko kelios dešimtys, ką jau kalbėti apie visą sąrašą Kaune lengva ranka prarastų miesto simbolių. Prisikėlimo bažnyčia ir ta stovi dulkėse, gi šalia dygsta modernūs parapijos namai. Gal reikėjo pirmiau aplinką sutvarkyti? Ar ir ji priklauso paveldui?

Kai su svečiais vaikščioju po Kauną, regiu jį kitaip nei kad kasdien. Ir tuomet suprantu, kad nėra kam nei žolių prie Amžinosios ugnies nupjauti, nei rožių apravėti, nei prieš penkmetį grafitais apterliotas sienas nuplauti. Didžiulis skirtumas skiria mūsų miesto išvaizdą nuo idealiai susitvarkančių mažų Lietuvos miestelių. Net Klaipėdoje daugiau švaros ir dėmesio miesto savasčiai. Ar viską turi padaryti savivaldybė? Deja, tokia nuostata Kaune itin gaji ir nepalanki miesto įvaizdžiui. Kauniečiai yra labai keisti žmonės – didžiuojasi, kad gyvena prie dvejų upių, saugo Čiurlionio palikimą, turi dar vis kažkaip žaidžiantį “Žalgirį”, porą tikrai reikšmingų tarptautinio lygio festivalių. Turi daug ir tikrai unikalių dalykų, tačiau vis dar klesti viską niokojantis vandalizmas, laukiama, kad kažkas kitas, o ne mes patys susitvarkysime aplinką, padėsime ir kaimynui, jei jis nebeišgali dėl sveikatos ar pinigėlių stygiaus. Ar kas viešai sugėdino tuos, kurie dėl kvailos pramogos į dar sunkmečiu vis veikiančius fontanus pripila šampūno ar Ąžuolyne palieka krūvas šiukšlių? Ar kas pačiupo už rankos vaikigalį daužantį žibintus ir deginantį suolelius ar šiukšlių konteinerius? "Savivaldybė sutvarkys", – sako jų tėveliai. Taip, sutvarko, bet juk visa tai didžiuliai pinigai! Ar ne protingiau būtų juos investuoti į Laisvės alėjos atstatymą. Dar nerimsta aistros dėl riboto eismo alėjoje. Aš už. Juk tai toks mažmožis, kuris nei ką iš esmės keičia nei ką skriaudžia, o judėjimo suteiktų. Kiek teko važinėti, daugelyje pėsčiųjų gatvių turi ir eismui skirtas juostas.

Niekas dėl to nei protestuoja, nei į begalines diskusijas veliasi. Ir pilį reikia renovuoti, pritaikyti ją šiandienos poreikiams, nes ne daug jos ir telikę. Ach, tasai Kaunas, Kowno! Kiek turime galimybių parodyti, atskleisti įdomiausios XIX ir XX a. istorijos momentų per miesto kronikas, pastatus, įvykius ir netikėčiausius akibrokštus, kuriuos mums krėtė ir krečia Laikas.

"Pieno baras". Kiek ilgai jis veiks?" – paklausė viena praeivė. Atsakykime jai – tiek, kiek jus, miela Kauno ponia, panorėsite. Ir tiek, kiek panorės Kauno ponai, kurie vadina save iškilmingai ir įpareigojančiai: Kauno miesto taryba.

Kauno garso takelis

Audrys Karalius

Laisvės alėjos labiausiai mėgstu klausytis. Tarsi seniai matyto filmo garso takelio. Tūkstantį kartų matytas reginys slenka pro šalį, tačiau dėmesys koncentruojasi į garsą. Alėjos garsai geriausiai perteikia miesto pulsą, jo šiandieną, nuotaikas. Jų neįkalinsi pompastiškuose fasaduose ar madingo dizaino replikose. Rytinės kiemsargių šluotos kantriai matuoja Laisvės ilgį ir ruošia trajektoriją pirmiesiems aukštakulniams. Šie sąžiningai atkaukši savo picikato iš pradžių po vieną, po to – vis mažiau kameriniais ansambliais. Kol miega sportbačių riteriai. Kol pusryčiauja pneumatiniai "Merkurijaus" plaktukai.
Laisvės alėja yra labiausiai miesto veidas.

Nepataikaujantis ir nemeluojantis. Gražus arba rūškanas, linksmas ar agresyvus, tačiau visada atviras visiems. Kaunas gali turėti kiek nori žaliakalnių ir panemunių, tačiau Laisvės alėja – pagrindinė miesto scena. Čia visi yra ir veikėjai, ir žiūrovai. Jeigu miestui nuobodu, Laisvė tuščia. Jeigu linksma, alėja ūžia ir čirškia it pabučiuota pamergė. Bet jei miestas išsekęs, liūdnas... Depresija tirštai užgula ir alėjos liepas nepermatomu nuovargiu. Tada geriausiai palikti ją vieną.
Laisvės alėja yra labiausiai pažeidžiama.

Ją vienas po kito palieka pastatai, sodriai ir sąžiningai atstovavę savajam laikotarpiui. Alėja sparčiai praranda istorinius bruožus, dingstančius po niveliuojančiu architektūriniu makiažu, ir intelektą, kurį išstūmė globalizuotas "tiuningas". Laisvėje vis mažiau laisvės ir vis daugiau popso. Ją temaitina ploni Potiomkino fasadai, už kurių tarpsta lėkštas priemiesčių gyvenimas. Galiausiai išduota akropolinių kolaborantų ir beraščių strategų alėja tapo urbanistinių eksperimentų ir būrimų objektu.

Laisvės alėja atsigaus pirmoji.

Kai tik miestas suras savarankišką ir logišką gyvenimo strategiją, kai liausis ant stadionų statyti "molus", o ant upių krantų garažus, kai nustos šalia Laisvės mūryti kalėjimus, o tūkstančius investuos ne į tupyklas, o į strategines idėjas, Laisvės alėja atgis pirmoji. Nes ji pirmoji pajus protingo pinigo ir šiltos rankos poveikį urbanistiniam miesto kūnui. Jos nereikės specialiai gydyti "konkėmis" ar reinkarnuotais tarpukario interjerais. Ji įgaus aiškų ir nesupainiojamą XXI šimtmečio pavidalą, nes į ją sugrįš būtent tokie žmonės.

Miesto organizmui sveikstant, grįš ir šypsena miesto veide, ir jokie makiažai nebebus reikalingi.