Vis labiau artėjant rinkimams daugelis tampa tokie pat jautrūs, kaip jaunamartė, atėjusi prie vestuvinės lovos. Kai pakampėse vaidenasi sąmokslai, partinės šmėklos ir balti arkliai, žinokite, jau iš sandėlių traukiamos balsadėžės. Tuomet visi visus ypač įtariai seka: kas kaip galvoja ir kas ką viešai pasako. Ne Lietuva, o tikras megztų berečių ir fašistuojančių senmergių pensionas.

Šiame fronte vis ryškus ir cenzūros, kuri šiaip jau uždrausta įstatymu, ilgesys. Pas mus taip jau yra per amžius amen – mes be mūsų galvas kontroliuojančių kitų galvų niekaip nenurimsime.

Užtenka dienraštyje išspausdinti nuomonę apie statomos sporto arenos reikalus, kad pasipiltų ne vienas isteriškas įtarimas: kas užsakė?! Tai yra, kas užsakė tokią nuomonę. Kaip stoties bufete sardelių. Įstabiausia, kad toks klausimas užduodamas su intencija, kuri vadinasi "pats klausiu, pats ir atsakau". Nes tie, kurie klausia, patys jau pabendravo su savimi (tai yra su protingiausiu žmogumi) ir patys iš anksto nusprendė, kas dėl visko čia kaltas.

Panašiai atsitiko ir išspausdinus komentarą apie tam tikras anų laikų mokyklos ir kalėjimų tradicijas. Vėl: kas užsakė? Ir autorių akimirksniu pavertė homozigotiniu konservatoriumi. Ačiū, žinoma, už tokią, atsiprašant, garbę.

Atsitiktinai ar ne, tačiau į raganų medžioklę atrisnojo ir nežinia ką veikianti ir iš ko gyvenanti Žurnalistų sąjunga.

Jau kitą dieną po šio komentaro buvo išsiuntinėtas sąjungos Etikos komisijos pamokomasis epistolinio žanro opusas apie tai, kad redakcijose neturi būti partijų narių, suprask: dalyvaujančių rinkimų agitacijoje – taip pat.

Regioniniai ar miestų laikraščiai tuo ir stiprūs, kad neturi didžiasavininkiškų interesų, kaip kad yra kai kuriuose didžiausiais save tebevadinančiuose leidiniuose. Beje, tai byloja ir ne taip seniai atlikti tyrimai, iš kurių paaiškėjo, kad regionine spauda labiau pasitikima nei vadinamąja respublikine.

Regis, jau turėjo pakakti laiko atsibusti iš letargo ir įtempus smegenis suvokti, kad žurnalistai nėra rinkimų agitatoriai, kad jie ne įvykių dalyviai ar socialinių akcijų rengėjai, o tik visus tuos reikalus žiniasklaidoje atspindintys žmonės. Samprotavimams, įžvalgoms ir komentarams yra skirtas atskiras nuomonių puslapis, kuriame visi gali dėstyti tai, ką nori. Ir jei žmogus nuomonių skiltyje į kurį nors reiškinį žiūri ne taip, kaip kai kuriems iš gatvės norėtųsi, tai dar nereiškia, kad jis užsiima agitacija arba kurios nors partijos pozicijų dėstymu. Tam yra skirtas nuo lapkričio 3-osios prasidedantis politinės agitacijos laikotarpis, per kurį partijos pačios išdėstys savo vizijas. Taip buvo jau daugelį metų, taip bus ir dabar.

Tačiau lyg tyčia visuomet atsiranda veikėjų, kurie, įkvėpti mėnulio fazių, tik ir taikosi kitiems užklijuoti vieną ar kitą etiketę, kol patys to nepajausdami tampa "šizuojančiais" sąmokslo teorijų zombiais. Anksčiau kai kuriems tokiems išduodavo baltus bilietus, dabar jie vadinasi "visuomenės atstovais".