Quantcast

Rusų sovietinė nostalgija ir „Sovietiniai piliečiai“

Vladimiras Putinas dažnai kritikuojamas už savo nostalgiją SSRS (gerai prisimenama, kaip jis šios valstybės subyrėjimą pavadino geopolitine katastrofa). Tačiau tūkstančiai rusų, įsitraukusių į judėjimą "Sovietiniai piliečiai", šį požiūrį dar labiau išvystė. Pasak jų, dauguma dalyvavusių 1991 m. kovą surengtame referendume dėl Sovietų Sąjungos ateities balsavo už šalies išsaugojimą. Taigi Sovietų Sąjungos panaikinimas po nesėkmingo pučo prieš Michailą Gorbačiovą buvo neteisėtas, o šiuolaikinė Rusijos valstybė yra uzurpatorė.

Šie nostalgiškai nusiteikę kovotojai už idėją įkūrė (arba, kaip jie teigia, atkūrė) valstybės struktūras. Kaip neseniai rašė "The Moscow Times", "Politinio biuro" pirmininkė – į pensiją išėjus rinkų tyrėja Valentina Reunova – taip pat vadovauja KGB, finansų ir teisingumo ministerijoms. Jų dabartinė kampanija – skleisti sąmokslo teorijas apie karantiną, įvestą dėl pandemijos.

Kremlius jau seniai yra įgudęs prasiskverbti į ekstremistinius judėjimus, jais manipuliuoti ir netgi juos skatinti, todėl "Sovietinių piliečių" nereikėtų priimti už gryną pinigą. Tokios grupės valdžiai gali būti naudingos kaip apsauginiai vožtuvai spaudimui sumažinti. Jų piktinimasis Rusijos vyriausybe yra tik dalis siunčiamos žinios – kad visos kitos šalys, įgijusios arba atgavusios nepriklausomybę subyrėjus Sovietų Sąjungai, irgi yra neteisėtos.

Tie, kas per Šaltąjį karą agitavo prieš komunizmą, įžvelgs ne vien grėsmę, bet ir ironiją. Nuo Estijos iki Sakartvelo emigrantų organizacijos palaikė vyriausybes tremtyje, diplomatines atstovybes, politines partijas ir kitokias fizines ir simbolines valstybingumo išraiškas, siekdamos užginčyti įsivaizdavimą, kad sovietų imperija yra amžina ir teisėta.

Galiausiai visa tai atsipirko. 1990 m. gruodį Lenkijos vyriausybės tremtyje nariai buvo nuskraidinti vyriausybiniu lėktuvu iš Londono į Varšuvą, kad perduotų naujam, laisvai išrinktam prezidentui Lechui Walesai valdžios ženklus, kuriuos jie saugojo nuo pat jų pirmtakų pabėgimo į užsienį 1939-aisiais.

Tokios grupės valdžiai gali būti naudingos kaip apsauginiai vožtuvai spaudimui sumažinti.

Iki šiol prisimenu susitikimą su Ernstu Jaaksonu 1991-ųjų rugsėjį, kai jis, būdamas 86-erių, atvyko į Vašingtoną įteikti savo skiriamųjų raštų kaip pirmasis Estijos diplomatinis ambasadorius (tarpukario respublika turėjo tik diplomatinę misiją). Ankstesniais dešimtmečiais E.Jaaksonas dirbo generaliniame konsulate Niujorke, atstovavusiam šaliai, kuri buvo ištrinta iš žemėlapio.

Netrukus nuvykau į Lietuvos ambasadą, kad man būtų išduota viza, pažymėta prieškariniu štampu. Ją man išdavė Stasys Lozoraitis – kitas tremtyje ilgai dirbęs diplomatas ir branginamas valstybingumo simbolis.

Ukrainos Liaudies Respublika tremtyje paskelbė pergalę 1992-aisiais. Baltarusijos Demokratinės Respublikos Rada tebeveikia, ryžtingai nusiteikusi išsaugoti 1918–1919 m. trumpai gyvavusio valstybingumo, kurio nebeprisimena niekas iš dabar gyvenančių, atgarsius. Praeitą vasarą Trieste susidūriau su kampanija atkurti vadinamąją Laisvąją teritoriją, gyvavusią 1947–1954 m., remiant britams ir amerikiečiams. Kampanijos dalyviai argumentavo, kad vėlesnis Italijos valdymas šiame uostamiestyje buvo tiek nekompetentingas, tiek neteisėtas.

Pagrindinis skirtumas tarp šių pastangų ir "Sovietinių piliečių" judėjimo – ne atkaklumo lygis ir net ne istorinis teisėtumas, o motyvai. Pavergtosios Rytų Europos tautos buvo imperializmo aukos. Jos gynė įstatymų viršenybę ir politines laisves; jos buvo sutriuškintos, nes šios vadinamosios buržuazinės nacionalistinės idėjos kėlė rimtą grėsmę sovietinei santvarkai, pastatytai ant melo ir teroro pamatų.

Tikrasis atitikmuo tiems nostalgiją jaučiantiems rusams yra Vokietijoje, kur judėjimas "Reichsbuerger" tvirtina, kad pralaimėjimas 1945 m. nereiškia, jog Trečiasis reichas buvo teisiškai panaikintas. Judėjimo nariai teigia, kad Federacinė Respublika tėra marionetinė valstybė; jie irgi leidžia dokumentus ir tvirtina, kad dabartiniai įstatymai jiems negalioja. Jie taip pat tyli dėl praeities nusikaltimų. Galbūt jie ir jų draugai rusai turėtų susivienyti. Galbūt jie netgi galėtų pasirašyti kokį nors susitarimą. Taip jau yra nutikę anksčiau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Geras straipsnis ;;pasibaram ,pakomentuojam ,,bet tai tik ---teorija!! Daugelis padejuoja,bet I SSSR su jauciu kanopomis ant prekystaliu !! ---niekas nebenori grizti..O zurnalistas duoda musu smegenims darbo!! Fain.

O

O  portretas
Edvardai, judejimas "Граждане СССР" net Rusijoje vadinamas/skaitomas kaip sekta:)

Pagal šėta

Pagal šėta portretas
tai givenimas kančioje turi būt kiekvieno lietuvio svajonė. Ir bijot atsimint senus laikus
VISI KOMENTARAI 12

Galerijos

  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    8
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
Daugiau straipsnių