- Edwardas Lucasas, BNS
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Rusijos pavasario puolimas įstrigo. Netrukus ateis Ukrainos kontrpuolimo metas. Karinės nesėkmės padidins Kremliaus politinius sunkumus. Anksčiau ar vėliau Rusijos sistemos suinteresuotieji subjektai atsisakys Vladimiro Putino, apkaltins jį dėl karo ir skausmingų sąlygų, kuriomis jis baigsis, ir grįš prie savo pagrindinės veiklos – melo ir vagysčių.
Tai išlieka labiausiai tikėtina karo Ukrainoje baigtis, o svarbiausias klausimas yra laikas: ar turėsime ištverti kelias savaites, mėnesius ar metus, kol Rusijos karo mašina bus sustabdyta?
Tačiau turėtume atsižvelgti ir į kitokias baigtis. Neseniai praleidau šiek tiek laiko su grupe aukšto rango pareigūnų, kurie svarsto Vakarų santykių su Rusija ateities scenarijus. Aptarėme įprastus variantus: pilietinis karas, chunta, naujas autoritarinis lyderis, netikras liberalas. Netgi porą minučių skyrėme mažai tikėtinai demokratijos perspektyvai. Tačiau mano dėmesį patraukė tema, kurią jie pavadino „iranizacija“. Trumpai tariant, tai – mintis, kad režimas Maskvoje gali pasirodyti esąs toks pat atsparus kaip ir Teherane.
Ar turėsime ištverti kelias savaites, mėnesius ar metus, kol Rusijos karo mašina bus sustabdyta?
Ši teokratinė mafija valdžioje yra nuo 1979-ųjų revoliucijos. Nepaisant režimo barbariškumo (jo priemonių rinkinyje yra sisteminiai žaginimai, smurtas, grobimai ir žudymai), Iranas netapo atsilikusia ar izoliuota šalimi. Jis turi išprususią, kartais maištaujančią vidurinę klasę, vyriausybės aparatą, kuris labai efektyviai vykdo valstybės politiką, ir technologinę bazę, sudarančią sąlygas gaminti branduolinius ginklus ir balistines raketas. Irano valstybinis terorizmas apima visą pasaulį. Vienas opozicinis televizijos kanalas ką tik turėjo išsikelti iš savo biuro Londone, nes Britanijos valdžios institucijos negali užtikrinti jo darbuotojų saugumo.
Nors teigiama, kad Iranas yra įstumtas į diplomatinių santykių įšalą, jis ką tik atnaujino ryšius su savo nesutaikoma priešininke Saudo Arabija, sudaręs susitarimą, kuriam tarpininkavo Kinija. Iranas galbūt net susitarė su Jungtinėmis Valstijomis apsikeisti kaliniais. Iranas smarkiai plėtoja karinį bendradarbiavimą su Rusija, ir gali būti, kad analizuoja Ukrainoje užgrobtus amerikietiškus ginklus.
Vakarai į šią grėsmę reagavo tiek taikydami sankcijas (Iranas buvo daugiausiai sankcijų pasaulyje sulaukusi šalis, kol pernai pirmąją vietą užėmė Rusija), tiek siūlydami diplomatines išeitis. Nepaisant daugelį metų besitęsiančių tvirtų prognozių, jos nepasiteisino. Prekybos, investicijų ir finansinių ryšių apribojimai labai apsunkino gyvenimą įstatymų besilaikantiems ir provakarietiškai nusiteikusiems iraniečiams, tačiau nesugebėjo suduoti lemiamo ir žlugdančio smūgio ekonomikai. Tiesą sakant, Irano naftos eksportas sparčiai auga. Jis parduoda laivus Afrikos šalims ir Venesuelai, o ginklus – bet kam. Susitarimas su pasaulio galybėmis tik pristabdė režimo pažangą siekiant sukurti branduolinį arsenalą.
Viena iš Irano atsparumo priežasčių yra tai, kad režimas ir toliau ideologiškai kontroliuoja bent dalį gyventojų. Tai sujungia islamo pamaldumą ir nacionalinį pasididžiavimą. Kita priežastis yra ekonominės ir politinės galios susiliejimas, ypač per Revoliucinės gvardijos korpusą, kuris nominaliai yra ginkluotųjų pajėgų dalis, bet iš tikrųjų – galingas verslo ir politinis subjektas, turintis nepriklausomų žvalgybos, finansinių ir karinių pajėgumų.
Ši tvarka nėra identiška padėčiai Rusijoje. Tačiau panašumai stulbinantys. Rusija iki šiol nesureikšmina Vakarų sankcijų. Jos režimo ideologijoje susilieja tamsuoliška ortodoksų krikščionybės forma ir nacionalinis pasididžiavimas. Atrodo, kad kariniai nesklandumai nedaro didelės įtakos režimo gniaužtams. Emigracija yra apsauginis vožtuvas, o represijos – kuoka. Korupcija ir veidmainystė ne tik ardo, bet ir sutepa sistemą. Užsieniečių bailumas ir godumas sudaro sąlygas jai veikti.
Nesunku suprasti, kaip gali vystytis Rusijos „iranizacija“: tereikia tęsti dabartinę trajektoriją. Daug sunkiau suprasti, kaip Vakarai galėtų tam pasipriešinti.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Nors pažadėjo, bet neištesėjo1
Paaiškėjo, kad jau šį mėnesį vėl teks sukti laikrodžio rodykles. Atėjo pavasaris, ir vėl ta pati muzika. Naktį iš kovo 25 į kovo 26-ąją pasuksime valanda į priekį ir būsime „laimingi“ iki kito karto. ...
-
Ar orderis nevėluoja?
Plačiai pasaulyje pasklidus žiniai apie tarptautinio tribunolo Hagoje perspektyvą, skardžiabalsis Kremliaus vieversys Filipas Bedrosovičius kol kas niekaip nesureagavo į savo dvasinio patrono nemalonumus. Amžinai jaunas ir pats sau gražus gražuolis tu...
-
Ar Xi nurašė Pu?
Jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, vargu, ar Xi Jinpingo vizitą į Maskvą taip akylai stebėtų ne tik tarptautinių santykių specialistai, bet ir memų kūrėjai. Nors šios auditorijos intencijos ir skirtingos, išvados bendros: tai ne dviej...
-
Kai šaukia pilnaties stogai12
Seimas vėl tapo visaip šalyje skatinamos veltėdžiavimo subkultūros auka. Darbo dieną darbo metu į parlamentą įsiveržęs kažkoks veikėjas darkėsi taip, kad sureagavo ne tik šokoladu nepamaitinta A. Širinskienė, bet ir pats eksc...
-
Giljotinos laikai15
Po filmo „Poetas“ seanso užklupo klausimas – ar patiko? Kitu atveju savaime suprantamas būtų atsakymas „taip“ arba „ne“ – tik ne šiuo. ...
-
Žinia Europai
Lietuvos klubai skelbia gerąją žinią Europai – krepšinis ne veltui vadinamas antrąja mūsų religija. Vos prieš porą mėnesių beveik visi mūsų šalies atstovai sunkiai kapanojosi tarptautiniuose turnyruose, o dabar lietuvi&sc...
-
Kibernetinės grėsmės: ko išmokome per metus?
Ukrainoje jau daugiau nei metus tęsiantis Rusijos invazijai, karas paraleliai vyksta ir virtualiojoje erdvėje. Apie kibernetinį karą girdime mažiau nei apie karinius veiksmus ant žemės. Natūralu, vienetų ir nulių erdvėje nėra žuvusių kareivių, s...
-
Algoritmo šaltis1
Pasaulinė interneto paieškos sistema jau daugiau nei du dešimtmečius turi specifinę galimybę globaliame žiniatinklyje ieškoti mokslinės informacijos. Angliškai tas „Google“ komponentas vadinamas „Google Schol...
-
Baltojo bilieto gvardija4
Pasakojama, kad Ivanas Vasiljevičius (1530–1584) turėjo aštuonias žmonas ir devynis vaikus, tačiau net ir asmeninio gyvenimo srityje ekscentriškumu garsėjantis monarchas sugebėjo privirti tiek košės, kad jam galėtų pavydėti...
-
Pavogti viską
Štai jau praėjo lygiai metai, kai rusų „taikdariai“ iš oro gėrėjosi Mariupolio teatru. Pačių režisuotas spektaklis jiems patiko. Teatras sėkmingai ištaškytas į visas puses. Šalia jo išdėliotas did...