Sofija labai rimtai žiūrėjo į šiuos tėvų planus ir visą laiką siekė kelti savo kvalifikaciją (ji daug skaitė, taip pat bandė įvaldyti rusų kalbą ir netgi atsivertė į stačiatikybę).

Petras buvo nei šioks, nei toks, be to, jautė prielankumą prūsams, su kuriais Jelizavetos vadovaujama Rusija kariavo septynerius metus trukusiame kare (1756–1763), tad jo ir Sofijos santuoka niekam nesuteikė nei politinės, nei asmeninės laimės.

Jiems gimė du vaikai, tačiau Ana Petrovna (1757–1759) išgyveno vos penkiolika mėnesių, o vėliau monarchu tapusio Pavelo Petrovičiaus (1754–1801) kilmę temdo pikantiški gandai. Kai kas mano, kad Sofiją apvaisino ne Petras, o didikas Sergejus Vasiljevičius (1726–1765), kurį galima laikyti vienu pirmųjų Sofijos meilužių.

Mirus Jelizavetai, Rusija greitai perėjo į prūsų pusę. Po kelių mėnesių rūmuose įvyko perversmas, tad Petras buvo priverstas atsižadėti sosto, o Sofija tapo naująja Rusijos valdove. Netrukus Petras mirė. Vieni teigia, kad mirties priežastis – sveikatos problemos, kiti – esą jam iškeliauti anapus padėjo tretieji asmenys.

Tai buvo Apšvietos epocha (XVII–XVIII a.), per kurią formavosi naujas požiūris į žmogų ir jo galimybes, taip pat valstybę ir jos valdymą bei religijos vaidmenį žmonių gyvenime, o abipus Atlanto telkėsi radikalias permainas atnešiančių revoliucijų debesys.

Tais laikais pasaulį savo išmintimi praturtino Johnas Locke’as (1632–1704), Immanuelis Kantas (1724–1804), Denis Diderot (1713–1784), Marquisas de Sade’as (1740–1814), Jeanas-Jacques’as Rousseau (1712–1778), Francois’as-Marie Arouetas (1694–1778), kuriam klaidingai priskiriamas vienas itin plačiai cituojamas reto kvailumo posakis (nėra jokių įrodymų, kad pats Voltaire’as būtų kada nors pasakęs „Facebook“ intelektualų jam priskiriamą frazę: „Nepritariu tam, ką tu kalbi, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai pasakyti“), ir daugybė kitų guvaus proto savininkų.

Pasakojama, kad Sofija ne tik aktyviai skaitė daugelio jų darbus, bet ir siuntė šiems išminčiams aistringas, susižavėjimu persmelktas žinutes, tačiau, nors ji ir sulaukdavo atsako, Apšvietos vizionierių ir Sofijos bei kitų despotų flirtas neatnešė jokios politinės naudos pasauliui. Rusijoje baudžiauninkai ir toliau liko baudžiauninkai, o žemvaldžiai – ponai. Sofija paveldėjo šią santvarką iš savo pirmtakų ir nejautė jokio poreikio ją keisti.

Savo valstybę Sofija valdė padedama gausaus favoritų ir meilužių būrio. Žymiausias jų buvo Grigorijus Aleksandrovičius (1739–1791), kuris, pasak legendų, kažin kur Kryme ar netoli Dniepro pastatė netikrą kaimą imperatorienei sužavėti. Kai sugulovas Sofijai nusibosdavo, ji atsikratydavo juo išgindama pensijon, bet paskirdama dosnią rentą žeme arba baudžiauninkais.

Nuo 1768 iki 1774 m. Rusija vėl kariavo su Osmanų imperija. Po šio konflikto Rusijos įtakos sferon pateko dalis vadinamosios Moldavijos (regionas dabartinių Rumunijos, Moldovos ir Ukrainos valstybių teritorijose) žemių, taip pat Edisano kraštas (dabartinė pietvakarių Ukraina ir rytinė Moldova) bei iki tol Osmanų imperijos vasalu laikytas Krymo chanatas.

Iš pradžių rusai Kryme bandė paskirti sau palankų valdovą, tačiau nepasiteisinus šiam separatistinės liaudies respublikos kūrimui, 1783 m. pusiasalis buvo oficialiai aneksuotas, o tai išprovokavo dar vieną Rusijos ir Osmanų imperijos karą (1787–1792).

Dar nesibaigus karui su turkais, Sofija ryžosi žengti naują geopolitinį žingsnį, kurio padarinius daugybė Rytų Europos tautų jaučia iki pat šių dienų. 1772 m. Sofijos vadovaujama Rusija, kartu su Jelizavetos Petrovnos priešo Frydricho II (1712–1786) Prūsija ir Juozapo II (1741–1790) valdoma Šventąja Romos imperija pasidalijo Lenkijos ir Marijos žemės valstybei priklausiusius kraštus. Juozapas II buvo Prancūzijos karalienės Marijos (1755–1793), kuriai vėliau revoliucionieriai amputavo galvą, brolis. Jo laikais taip pat gyveno ir kūrė Wolfgangu Amadeusu Mozartu (1756–1791) vadinamas kompozitorius.

1773 m. Sofijai kilo problemų namuose, mat po Rusijos kraštus klajojo iš armijos pabėgęs keistuolis Jemeljanas Ivanovičius (1742–1775), kuris skelbėsi esąs Petras Fiodorovičius ir kurstė baudžiauninkų sukilimus. Jo maištas per porą metų buvo numalšintas, o patį Jemeljaną sugavo ir sukapojo į gabalus Maskvos centre.

1793 m. Sofija ir naujasis Prūsijos valdovas Frydrichas Vilhelmas II (1744–1797) atsikando dar po porciją Lenkijos-Marijos žemės kraštų, o 1795 m. Prūsijos, Austrijos ir Rusijos atstovai galutinai suplėšė savo postmodernaus progresyvumo pakelti negalėjusią Abiejų Tautų Respubliką į gabalus. Šie pasidalijimai iš dalies sėkmingi buvo todėl, kad Lenkiją ir Marijos žemę tais laikais valdė buvęs Sofijos sugulovas Stanislowas Augustas Poniatowskis (1732–1798).

1796 m., likus keliems mėnesiams iki susitikimo su protėviais, Sofija ryžosi paskutiniam savo žygiui. Ji nusprendė perimti iš Persų imperijos įtakos zonos Kaukazo kraštus, tačiau nors per šią kampaniją Sofijos meilužio Platono Aleksandrovičiaus (1767–1882) brolio Valerijano (1771–1804) vadovaujamoms pajėgoms pavyko užimti nemažai dabartinio Azerbaidžano žemių, jų žygį nutraukė valdovės mirtis.