Paryžiuje prasidėjo UNESCO vykdomosios tarybos sesija, kurioje bus renkamas naujas generalinis direktorius. Šis klausimas Lietuvoje sulaukė išskirtinio dėmesio.

Ne vien dėl to, jog per 18 narystės metų su šios organizacijos vardu iš arčiau susipažino ne vien kultūros žmonės, bet ir verslo projektų plėtotojai, kuriems pagal UNESCO skelbiamas taisykles ar interesus tekdavo koreguoti savo planus. Šie rinkimai Lietuvai tapo itin svarbūs pirmiausia dėl Inos Marčiulionytės, ilgametės Lietuvos atstovės šioje organizacijoje, ambicijų tapti pagrindiniu žmogumi UNESCO.

Mūsų akimis (ir, regis, latvių bei estų, remiančių lietuvės kandidatūrą) ji – ideali šiam postui asmenybė. Bendra kelių mažų valstybių kandidatė, atstovaujanti pokomunistinei erdvei bei regionui, kuriame UNESCO turi nemenką įtaką, ir konflikto su verslo ar politikos interesų grupėmis atveju dažniau laimi, nei patiria nesėkmę. Dėl šių aplinkybių mūsų kandidatė yra ir tas žmogus, apie kurį kalbama kaip apie šviežią kraują, kurio privalu įlieti į bet kurios organizacijos gyslas, jei norima, kad ji ir vykdytų savo klasikines funkcijas, ir generuotų naujas idėjas. Pavyzdžiui, tokias kaip sunkiasvorės organizacijos administravimo išlaidų mažinimas.

Ne mažiau svarbu ir tokie (beveik) šalutiniai dalykai kaip nepriekaištingos politinės pažiūros, kandidatės santykis su demokratinėmis vertybėmis ir lytis, kurios atstovių aukščiausiuose pasaulio organizacijų postuose vis dar mažuma. Visa tai – I.Marčiulionytės pliusai. Tiksliau – pliusai, kuriuos regime mes ir kurie, mūsų manymu, yra didelis kandidatės pranašumas. Ar taip pat mano ir likusių valstybių atstovai, – kol kas nežinia. Štai prancūzų dienraščio "Le Monde" nuomone, I.Marčiulionytė – viena iš daugiausia galimybių laimėti turinti pretendentė. Tačiau čia pat Europos žiniasklaida kalba apie kitą ryškų kandidatą – egiptietį Farouką Hosnį. Ir vadina jį ne vienu iš realiausių kandidatų, bet tiesiog realiausiu laimėtoju.

Kalbama tai apie 28, tai apie 32 iš 58 UNESCO vykdomosios tarybos balsų, kuriuos savo kraityje jau turi egiptietis. Tarp paramos, kurią užsitikrino Egipto kultūros ministras, yra ir tokios įtakingos šalies kaip Prancūzija balsas. Jį F.Hosniui esą užtikrino pats prezidentas Nicolas Sarkozy, kuriam su mylimąja Carla Bruni prieš porą metų egiptietis asmeniškai aprodė piramides Luksore.

UNESCO būstinę priglaudusios Prancūzijos užsienio reikalų ministras kategoriškai neigia, jog jo šalis gali kuriam nors kandidatui atiduoti daugiau nei tik savo balsą, Egiptas prancūzų paramą pavertė kertine savo rinkimų kampanijos ašimi. Galų gale Kairas – o F.Hosnis yra itin artimas aukščiausiems savo šalies politiniams sluoksniams – yra svarbus Paryžiaus partneris Viduržemio jūros regione. Tai, kad, kaip teigiama, egiptietis priklauso seksualinėms mažumoms, gali būti toks pats stiprus jo argumentas kaip ir keturių pretendenčių moterų lytis ar tai, kad pagal nerašytą UNESCO taisyklę įkandin Azijos atstovo organizacijos vairas atitenka arabų pasaulio kandidatui. Kai kam šios aplinkybės galbūt svarbesnės nei antisemitinės F.Hosnio pažiūros, prasiveržusios pareiškimu, jog savo rankomis sudegintų Egipto bibliotekose esančias izraeliečių knygas.

Be egiptiečio, I.Marčiulionytei tenka pečius suremti ir su tokiais ryškiais oponentais kaip buvusi eurokomisarė ir Austrijos diplomatijos vadovė Benita Ferrero-Waldner ar Rusijos, pažadėjusios gerokai padidinti savo įnašą į UNESCO iždą, kandidatas Aleksandras Jakovenka.

Nuo mūsų kandidatės sėkmės ir to, ką pasirinks Jungtinių Tautų kultūros administratoriai, bus galima spręsti ne tik apie UNESCO ateities gaires, bet ir apie Baltijos regiono svorį bei tikrąsias organizacijos vertybes.