Raseiniai – patirtoji ateitis

Manau, kad Christopheris Alexanderis yra žmogus, kuris apie žmogaus gyvenamąją aplinką yra rašęs geriausiai, kartu su kolegomis sugebėjo ją aprėpti išsamiausiai, bet vis tiek itin paprastai ir aiškiai. Jo veikalai "The Pattern language" ar "Timeless way of the building" primena savotišką architektūros (plačiausia šios sąvokos prasme) šventraštį: daugelis teiginių yra antropologiški, tai yra ne tik universalūs ir tinkantys visiems laikams, bet ir aiškiai patikrinti praėjusių laikų. Ir tai, be jokios abejonės, nėra išversta į lietuvių kalbą. Na, bent jau kiek aš žinau. Užtat yra išverstas Richardas Florida.

Taigi, Ch.Alexanderį nagrinėjau ilgai ir gana išsamiai, matyt, jis ir suformavo savotišką intuityvų sprendimą – iš Kauno su visa šeima, lyg ir apsirūpinus darbu, turint nuosavą būstą, persikelti į nedidelį Lietuvos miestą. Juk šiuo metu įprasta pasirinkti atvirkštinę kryptį. Priimant sprendimą, apie Ch.Alexanderio mintis ir jo "patternus" – modulius – pernelyg negalvojau, bet dabar jau kirba jo išsakyta mintis, kad visavertiškai individui dalyvauti socialiniame vyksme nėra įmanoma didesnėse nei 10 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse. Panašiai tiek šiuo metu ir gyvena Raseinių mieste, nuo Kauno nutolusiame per 80 km.

Tad ganėtinai žvarbų šių metų vasarį, dviem vidutinio dydžio "Toyotos" reisais persivežę visą savo mantą, kurią daugiausiai sudarė knygos, atsidūrėme mieste, iš pirmo žvilgsnio tikrai niekuo neypatingame. Na, galima sakyti, kad visos vietos ir miestai ypatingi, nes juose gyveno skirtingi žmonės ir vyko reikšmingesni ar mažiau svarbūs įvykiai ir dėl to mes visi esame unikalūs. Bet realybė yra tokia, kad, globaliai žiūrint, viskas visur yra panašu, o tas panašumas – dorybė. Juk viduramžių monastiniai centrai, iš esmės ir pagimdę europietišką civilizaciją, buvo savo struktūra itin panašūs, o skirtumai radosi ne dėl žmogaus veiksnio, bet dėl aplinkos, natūros. Tačiau monastinis gyvenimo būdas kartu yra ir paskutinis civilizacijai būdingas gyvensenos modelis, kai kultūra ir religija yra visiškai integrali žmogaus gyvenimo dalis. Vėliau žmonės suks stratifikacijos keliu, kai kultūrą ir religiją vartosime kaip priedą ar papuošalą.

Kita vertus, paguodai, Norbertas Vėlius yra sakęs, kad etninė kultūra, net ir struktūriniame funkcionalizme, kai viskas tvarkingai sudėliota į atskiras dėžutes, vis tiek mus veikia ir reiškiasi per mūsų bendravimo įpročius, verslo kultūrą, popkultūrą ir apskritai – visą mūsų gyvenseną. Ir, pasak N.Vėliaus, kai mes leidžiame savo prigimtinei kultūrai veikti, jos negniaužiame – mes turime gerus pasiekimus visose savo veiklos srityse, bet kai mes ją mindome, ja bjaurimės ir niekiname, tada ir kitos mūsų gyvenimo sferos griūva kaip kortų namelis. Patys spręskite, kokia yra šiuolaikinės Lietuvos situacija, tačiau džiugina vienas faktas, kuriuo tikiu, nes tikiu N.Vėliumi: mūsų kultūra yra ir neišnyksta, nors galbūt ir tūno giliai pasislėpusi po įvairia traumine patirtimi ir iš to kylančiais kolektyviniais bei individualiais kompleksais.

Tad Raseiniai – kaip galbūt ir daugelis panašios struktūros miestų ir miestukų man yra savotiškas fenomenas, kur galima suprasti tą kultūrinį pagrindą geriau nei dideliu judėjimu ir kaita užimtuose Lietuvos didmiesčiuose kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Kita vertus, niekada nereikia tikėtis, kad lobis bus padėtas gerai matomoje vietoje. Ne, jis greičiausiai bus užkastas sunkiai prieinamoje ir dar sunkiau randamoje vietoje, kuriai surasti naudojamas žemėlapis kiek išblukęs, vietomis išplyšęs ir šiaip jau dviprasmiškas. Bet svarbiausia, kad lobiu tikime, nors ne – veikiau apie jį žinome.

Kartais, bent man taip atrodo, Raseiniai tarsi nori gyventi "miesto" ritmu: nuolatos būti užsiėmę, neturėti laiko, galbūt ir urbanistinį audinį papildyti išimtinai "miestiškais" atributais kaip, pavyzdžiui, gausybė renginių ar betonuotas naujai rekonstruotos aikštės paviršius. Na, kad būtų ką veikti. Kad išvengtų žiniasklaidoje linksniuojamo regionų atsilikimo nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Bet juk tokias trumparegiškas nuotaikas pakursto pseudoautoritetai, savo kalbose ir tekstuose atvirai raginantys iš viso atsisakyti investicijų į rajonų centrų infrastruktūrą, mat neva tai neperspektyvu, neva pasaulinė tendencija byloja apie masinį kėlimąsi į didmiesčius.

Raseiniuose žmonės iki dabar savo sklypuose sodina daržus. Tam tikra prasme, mes į tai žiūrime kaip į atsilikimą ir kaimietiškumą, bet kažkam, į ką mes ir lygiuojamės, tai yra ateitis.

Bet civilizacijų istorija byloja, kad brandžiausias kokios nors epochos ar reiškinio taškas, tuo pat metu yra arčiausia vieta, kurioje galima aiškiai jausti esamos epochos sunykimą, net jei aiškiai apčiuopiami ženklai to dar ir nerodo. O neretai bet kokio reiškinio pradžioje jau iškart ir užčiuopiamas jo trumpalaikiškumas, laikinumas. Masinė urbanizacija vakarų pasaulyje tapo norma XX a. pirmoje pusėje ir neatsitiktinai jai iš karto imtos ieškoti pagerinimo arba ateities, t.y. kas bus po jos, galimybės.

Frankas Lloydas Wrightas žavėjosi industrializacija, bet į ją žvelgė kaip į priemonę, o ne kaip gyvenseną lemiantį veiksnį. Todėl šis, sakyčiau, genialus architektas siūlė – parafrazuoju – naudoti patikrintą gyvensenos modelį, kuris pagrįstas tradicine šeimos ūkių sistema, kurį palaikytų naujausios technologijos. Kitaip sakant, F.L.Wrightas savo utopijoje siūlė visą JAV užstatyti savotiškais Raseiniais, Rokiškiu ar Pakruoju.

F.L.Wrightas aktyviausiai dirbo antrosios pramonės revoliucijos įkarštyje, tačiau tuometinėje JAV jau buvo įsigalėjęs ir finansinis kapitalizmas, kuris išpranašavo trečiąją, jau informacija grįstą, pramonės revoliuciją. Todėl jis matė greito gyvenimo tempo (angl. fast forward) keliamas grėsmes. Ir jo urbanistika, kaip ir nesenstančios Ch.Alexanderio idėjos, kalba apie visuomenę ir jos sukurtą aplinką, kuri būtų patogi, bet drauge paremta tradicija, kuri daugiausia remiasi galimybe būti arti natūros ir agrokultūros. Iš esmės, F.L.Wrightas mus nori nukelti ten, kur viskas priešinga šiuolaikiniam multikultūriškam megapoliui – į eopolį, miesto priešaušrį, kai miesto pradas yra visiškai suliejamas su kaimiškuoju pradu.

Atrodo, kad šis vizionieriškas F.L.Wrighto požiūris galbūt kitaip, gal ir nevisai tiesiogiai, tačiau taps realybe. Miesto ūkininkavimo projektai už didelius pinigus jau vykdomi tokiuose pažangiuose pasaulio miestuose kaip Melburnas ar Berlynas. Jie taip pat pradėti Detroite, kur sprendžiama daug socialinių problemų. Tačiau Raseiniuose, kaip ir daugelyje kitų tokio ar panašaus dydžio miestų Lietuvoje, kur gausu individualių namų, žmonės iki dabar savo sklypuose sodina daržus. Tam tikra prasme, mes į tai žiūrime kaip į atsilikimą ir kaimietiškumą, bet kažkam, į ką mes ir lygiuojamės, tai yra ateitis. Paradoksalu, ar ne? O kur dar ketvirtosios pramonės revoliucijos keliami iššūkiai, kai skaitmeninės staklės automatiškai, prižiūrint vos keliems specialistams, gamins įvairiausią produkciją! Ar tada bus būtinybė gyventi susispaudus mieste? O gal erdvė taps brangia preke. Juk net ir megapolio apologetas R.Florida viešai prisipažino klydęs dėl savo idėjų.

Taigi, dviem vidutinio dydžio "Toyotos" reisais atvykome gyventi į Raseinius – Maironio ir Marcelijaus Martinaičio, Apsireiškusios Dievo Motinos Šiluvoje (oficialiai) ir Ugioniuose (neoficialiai) kraštą. Vietą, kur laikas kartais būna tarsi sustojęs, kur gali vakare eidamas į parduotuvę pakeliui nesutikti nė vieno žmogaus. Į vietą, kur it kokioje kirmgraužoje gali jaustis vienu metu esantis netolimoje praeityje ir ateityje. Galbūt to ir trūksta – šias dvi abstrakčias sąvokas sujungti dabartyje, kad jos įgautų materialią formą.

Galiausiai, kalbant apie Raseinius, nesinori kalbėti apie daiktus ir žemiškus įvykius, pasiūlyti atvažiuoti pamatyti ką nors išskirtinio. Geriau tiesiog atvažiuoti. Kaip ir teksto epigrafe, norisi grįžti prie mistiko, viduramžių filosofo Mokytojo Eckharto pastebėjimų, kur jis daiktiškumą (ir kūniškumą), daugybingumą ir laikinumą dėl nuolatinės kaitos ir judėjimo laiko žmogiškosiomis savybėmis trukdančiomis suprasti amžinybės esmę ir gyventi jos garantuotoje visiškoje pilnatvėje su Dievu. O juk Raseinių rajonas, kaip ir užsiminta, su Dievu ir religija, savotiška mistika – kaip ir visa Lietuva – bendro turi labai daug. Bet apie rajoną ir visa tai, kas už miesto, – kitą kartą. Galbūt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gražina

gražina portretas
ačiū už straipsnį
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Aprangos kodas 007
    Aprangos kodas 007

    Visa šalis suklususi laukė praeito penktadienio. Septintojo prezidento inauguracijos. Po jos – didelis balius. 2 tūkst. svečių pakviesta. Ir per internetą buvo paskelbta didžioji naujiena – nė vienas svečias nežino, kuo apsirengti. ...

  • Gyvenimas internete: arba saugu, arba patogu?
    Gyvenimas internete: arba saugu, arba patogu?

    Jei norite pamatyti, kaip atrodo kibernetinių sukčių auka, žvilgtelėkite į veidrodį. Nuo piktavalių elektroninėje erdvėje nukenčiančia įvairūs žmonės – ir studentai, ir bedarbiai, verslininkai ir pensininkai, aukštųjų mokyklų d...

  • Fejerverkai, Maskva ir „išvadavimas“
    Fejerverkai, Maskva ir „išvadavimas“

    Rusija paskelbė leisianti fejerverkus, kad paminėtų septyniolikos Rytų Europos sostinių „išvadavimo“ 1944–1945 metais 75-ąsias metines. Diplomatiniai fejerverkai – ne mažiau įspūdingi. Visų Baltijos šalių užsie...

    30
  • Prezidentė. Viešos mįslės
    Prezidentė. Viešos mįslės

    Kas gi buvo 8-oji prezidentė, kurios antrosios kadencijos galą žymi dekoratyvinių filmų ir knygų pliūpsnis? Šis nežinia kieno finansuotas panegirikos žanro prabudimas tarsi užmaskavo tai, kad Dalia Grybauskaitė yra pati mįslingiausia asmenyb...

    18
  • „The most beautiful girls“
    „The most beautiful girls“

    "O taip pat gražiausios pasaulyje merginos" – mini dažnas lietuvis, vardydamas užsieniečiams, kodėl verta aplankyti jo tėvynę. Na, kartu su žaliomis giriomis, Nidos kopomis ir švariais ežerais. Lyg tos žavingosios gražuolės i...

    26
  • Kodėl nugalėjo filmas „Niekas nenorėjo mirti“?
    Kodėl nugalėjo filmas „Niekas nenorėjo mirti“?

    Valstybės diena praėjo. Dabar įsivaizduokime, kad istorinės atminties čempionate grupės varžybose dalyvauja karaliaus Mindaugo, Liublino unijos, tautinio kostiumo, "Aušros vartų" operacijos, "Tautiškos giesmės", sovie...

    6
  • Bagdade kraujas trykšta liepą
    Bagdade kraujas trykšta liepą

    Legenda byloja, kad jis gimė 1937 m. balandžio 28 d. netoli Tikrito miesto, nutolusio į šiaurę nuo Irako sostinės Bagdado. Dar prieš jam gimstant, nuo nepagydomos ligos mirė jo tėvas ir vyresnysis brolis. Sielvarto apimta motina tvirtinusi...

    7
  • Vargas dėl baliaus
    Vargas dėl baliaus

    Tauta šiandien švenčia: inauguruojamas penkioliktasis šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Tik, deja, Lietuvoje dažniau nei fejerverkai iššauna pykčio pliūpsniai. ...

    2
  • Kodėl meluoja ES?
    Kodėl meluoja ES?

    Praėjusių metų gale buvo priimtas "Europos Parlamento ir Tarybos reglamento pasiūlymas dėl kultūros vertybių importo". Jeigu šis reglamentas nebus patobulintas, jis turės pražūtingą poveikį prekybai ne ES kultūros vertybėmis. Jis...

    2
  • Kiek lietuviai išleidžia mergvakariams ir bernvakariams?
    Kiek lietuviai išleidžia mergvakariams ir bernvakariams?

    Vestuvių sezonas – pačiame įkarštyje. Kol dalis vestuvių svečių svarsto, kiek pinigų reikėtų įdėti į dovanų vokelį, kiti skaičiuoja, kad apsilankymas mergvakaryje ar bernvakaryje jiems gali kainuoti daugiau nei pačiose vestuvėse. ...

Daugiau straipsnių