Tarkime, patinka ar nepatinka Donaldas Trumpas, bet jį sveikino turbūt visos šalys, išskyrus Šiaurės Korėją. O gal ir ši pasveikino. Jei išrenkama valstybės galva kur nors Okeanijoje, ją sveikins ir kaimyninės valstybės, ir globaliai veikiančios didžiosios šalys, bet vargu ar joje sulauks šventinio laiško iš Rytų Europos, jei nėra jokių tarpusavio ryšių ir jokių bendrų interesų.

Kada sveikinimas liečia savo regiono valstybę arba globalų žaidėją, sveikinimas ir jo žodžiai yra galimybė nusakyti požiūrį į jį. Rusija paskutinį dešimtmetį pagal ekonominę galią ir įtaką yra regioninė valstybė, o pagal elgesį reiškiasi kaip tarptautinis chuliganas. Lietuvai, esančiai tame pačiame regione, ji buvo ir yra svarbi šalis.

Kaimyno elgesys

Svarba nėra savaiminis gėris. Švedai XVIII a. buvo svarbūs, tačiau niokojo Lietuvos žemes. Kuo pastaraisiais metais pasižymėjo Rusija Lietuvai? Nuolat skelbė mums varškės karus, griaudama sklandų Lietuvos pieno pramonės eksportą, o galiausiai išplėtė boikotą visai žemės ūkio produkcijai iš ES, siekdama pridaryti kuo daugiau žalos ekonomikai.

Savo agresyviais veiksmais Gruzijoje, paskui Ukrainoje pademonstravo, jog jai neegzistuoja valstybių sienos, nei tarptautinės normos, ir privertė Lietuvą staigiai didinti išlaidas gynybai. Šie pinigai iš dangaus nenukrito, juos teko atitraukti nuo socialinių programų, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitų sričių.

Trumpai tariant, mums didelio kaimyno elgesys yra nuostolingas. Jei kas galvojate, kad išsitiesus jam po kojomis kilimėliu bus kitaip, pasižiūrėkite į Baltarusiją, kuri tupi už rusiškų dotacijų pavadėlio, prižiūrima dviejų karinių bazių, ir kurios bent kiek prakutę gyventojai važinėja savaitgaliais į Lietuvą apsipirkti ir atsikvėpti.

Sąjungininkų solidarumas

Prieš trejetą savaičių pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje buvo panaudotas cheminis ginklas. Nusikaltimo Solsberyje pėdsakai veda į Kremlių, o Rusija meta vieną po kitos skirtingas versijas, kad nukreiptų dėmesį nuo savęs. Nežiūrint „Brexito“ ir skirtingo požiūrio į Rusiją, visų ES valstybių vadovai nuo Kipro iki Estijos priėmė vieningą rezoliuciją, palaikančią Jungtinę Karalystę ir nukreiptą prieš Rusiją, kuri, pasak britų premjerės Theresos May, nuodų panaudojimu Solsberyje tęsia agresiją prieš Europą.

Dabar Th. May gali įvertinti, kur atvedė jos nuolaidžiavimas, kada, būdama JK vidaus reikalų ministre, ji nevedė Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo bylos iki galo vardan gerų santykių Maskva. Šįkart ji nedangstė tiesos ir V. Putino nesveikino.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas išsiuntė pasveikinimą su diplomatine subtilybe. Prancūzijos prezidento sveikinime V. Putinui po 2012 m. rinkimų buvo linkima sėkmės demokratinės visuomenės raidoje ir modernizacijoje. Šįkart tekste liko tik modernizacija, ir sėkmės joje linkima Rusijos liaudžiai, o ne V. Putinui. E. Macronas pasinaudojo proga ir paskambino Rusijos prezidentui, kad išsakytų pasmerkimą bombardavimams Damasko priemiestyje ir paskatintų bendradarbiauti dėl nunuodijimo Solsberyje. Eliziejaus rūmų pranešime spaudai apie pokalbį pasveikinimas nepaminėtas.

Nuo Vokietijos pasveikino protokolinis prezidentas Frankas Walteris Steinmeyeris, o realią valdžią turinčios kanclerės Angelos Merkel atstovas pranešė, jog ji greitu laiku pasveikins ir išdėstys skirtingus Vokietijos ir Rusijos požiūrius į tarptautinius įvykius, įskaitant Siriją ir Ukrainą. Tuo tarpu ją remiančių partijų sąjunga išplatino pareiškimą, kad Rusija pažeidinėja tarptautinę teisę.

Per paskutinį ES vadovų susitikimą pylos gavo Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude`as Junckeris, savo iniciatyva mandagiai pasveikinęs V. Putiną. Vadovai, atšaukdami ES ambasadorių iš Maskvos, savo rezoliucija parodė, jog tas pasveikinimas tėra klaidinga komisaro iniciatyva.

Kremlius, atlikęs iš anksto skelbtą užduotį sulaukti apie 70 proc. rinkėjų, iš kurių apie 70 proc. balsuos už V. Putiną, nekantriai laukė reakcijos iš Vašingtono. Pirmadienį Baltųjų rūmų atstovas tik tiek pakomentavo, kad administracija nėra nustebinta rinkimų rezultatais (aktyvumas 67 proc., už V. Putiną 76 proc.). Tą dieną V. Putiną sveikino tokios valstybės, kaip jo vasalai NVS, įsiskolinusios Venesuela, Kuba, Bolivija, tikėjimo broliai Serbija.

Kai trečią dieną paskambino D. Trumpas, Kremliaus tarnyba apie tai pranešė greičiau nei Baltieji rūmai. Tačiau greitai paaiškėjo, jog D. Trumpas pasveikino ne priėmus politinį sprendimą, o remdamasis tik savo asmenine nuomone, nes jam prieš pokalbį buvo patarta nesveikinti V. Putino.

Panašiu išsišokimu Lietuvoje neseniai pasižymėjo premjeras Saulius Skvernelis, ėmęs kalbėti apie aukštų kontaktų su Rusija būtinybę, nors Rusija pati yra nutraukusi tarpvyriausybinės komisijos veiklą. Jei žmogus su tokiu tarptautinių santykių supratimu bandytų vadovauti užsienio politikai kaip prezidentas, Lietuvoje neužtektų vežimų priskaldytoms malkoms vežti.

Prievarta ir klastotės kaip rinkimų instrumentai

Vienas klausimas, ar agresorius elgsis ramiau, jei bus pasveikintas, o kitas klausimas, ar Rusijoje prieš savaitę atliktas ritualas gali būti vadinamas rinkimais? Jau paskelbti skaičiavimai, kurie matematinių modelių metodais nustatė, jog suklastota netoli 11 mln. balsų už V. Putiną, o realiai jis surinko 45 mln. palaikytojų. Tai yra mažiau nei pusė visų rinkėjų, nors apklausos skelbia 86 proc. tautos palaikymą vadui.

Įdomus manipuliacinis skaičius yra 5 mln. rinkėjų, kurie pasirinko galimybę balsuoti darbe, o ne pagal gyvenamąją vietą. Atėjimui užtikrinti buvo panaudoti didžiuliai administraciniai resursai: prie urnų varė simfoninius orkestrus ir karinius dalinius, studentams grasino išmetimu iš studijų, jei nebalsuos.

Aleksejus Navalnas sugebėjo pašaukti savanoriais virš 30 000 stebėtojų. Pavyzdžiui, tose Čečėnijos rinkimų apylinkėse, kur jų buvo, užregistruota apie 33 proc. aktyvumas, o apylinkėse be stebėtojų – garsieji 99 proc.

2008 m., kai buvo renkamas laikinas pakaitalas V. Putinui, vardu Dmitrijus Medvedevas, pravarde Aifončikas, klastočių buvo rekordinis skaičius – beveik 15 mln., tačiau Vakarai suvaidino draugystę ir pritarimą. Atgal susilaukė Gruzijos užpuolimo. Šįmet V. Putinas jau peržengęs ribą, iki kurios Vakarai dar galvojo, jog galima užsimerkti.

Lietuva – iškelta galva, o Estija – susimovusi

Dalia Grybauskaitė, susilaikydama nuo sveikinimų, teisingai įvertino bendrą pasikeitusią situaciją, todėl mūsų nedidelės valstybės pozicija aiškiai girdėjosi ir buvo įvertinta visų 28 ES vadovų susitikime. Be to, Lietuva pasirodė kaip artima Didžiosios Britanijos sąjungininkė, ir Londonas tai įvertins, kada kils klausimų, pavyzdžiui, dėl emigrantų iš Lietuvos. Nors ir esantys „Brexito“ procese, britai yra šiaurinės Europos lyderiai politine ir ekonomine prasme.

Britų kariuomenė yra stipriausia kariuomenė Europoje. Estijos prezidentė labai prašovė pro šikšnelę sveikindama V. Putiną ir pamiršdama, jog būtent britų batalionas stovi Estijoje, kad atgrasintų agresiją iš Rusijos.

Lietuvos prezidentės tyla yra daug toliaregiškesnė už nenuoširdų estišką mandagumą. Ji paremta vertinimu pagal realius darbus, o ne naiviomis viltimis, kad pasveikintas agresorius atsivers į sukalbamą partnerį.

Mes už tarptautinės teisės viršenybę, todėl nepritariame Rusijos agresijai kitų valstybių atžvilgiu. Mes nepritariame rinkimų pavertimui į manipuliacijas, todėl neplojame suvaidintam rezultatui.