Kiekvienos jų ideologinėje atmintyje galima rasti pasakojimų apie visai valstybei ir tautai svarbius karus, sukilimus, riaušes, po kurių buvo įtvirtintas pavergėjų jungas (arba atvirkščiai – padėti pamatai savarankiškumui).

Kiekvienoje valstybėje galima rasti kankinių, kuriuos kažkas nušovė, primušė, išvežė, pakorė arba kurie susidegino patys. Kraujo auka ir protėvių žygdarbiai yra du kertiniai akmenys, ant kurių statoma kiekvienos tautos savimonė bei orumas.

Liūdna tėra veikiausiai tai, kad tik nedaugelio tautų atstovai turi tokius stiprius pautus, kad veržtųsi versti kalnus, džiovinti vandenynus ir teiktųsi primesti savo valią, gyvenimo ir mąstymo būdą kitoms etninėms grupėms. Mūsų laimei (ar nelaimei) rusų tauta – viena jų.

Rusijos Federacija – viena didžiausių pasaulio valstybių, kurios pasienis ribojasi su Rytų ir Šiaurės Europa, Arktimi, Šiaurės Amerika, Ramiuoju vandenynu, Rytų, Pietryčių ir Centrine Azija bei Artimaisiais Rytais.

Nors ši valstybė dažniausiai siejama su rusiškai kalbančiais ir stačiatikybę išpažįstančiais slavų kilmės žmonėmis, joje taip pat gyvena totoriai, čečėnai, baškirai, čiuvašai, avarai, armėnai, ukrainiečiai, darginai, kazachai, kumykai, kabardinai, ingušai, lezginai, osetinai, mordviai, jakutai, azerai, buriatai (apie juos buvo daug kalbama per specialiąją operaciją), mariai, udmurtai, tadžikai, uzbekai, tuviai, Krymo totoriai, čerkesai ir t. t.

Nuo etninio ir lingvistinio margumo jau raibsta akys, tačiau religijų, tikėjimų ir kultų gausa bei įvairove Rusija veikiausiai pranoktų net ir provincijos šokių ansamblio „Raiboji antelė“ trupės užkulisiuose verdantį gyvenimą.

Religinis, etninis ir lingvistinis margumas, kaip ir federacinė valstybės valdymo sistema, dažniausiai liudija apie imperialistinio pobūdžio praeitį ir su ja susijusių politikų svajones sukurti milžinišką pasaulį, po viena vėliava galintį priglobti slavus, germanus, tiurkius mongolus, krikščionis, musulmonus, pagonis ir budistus.

Ar galima teigti, kad ruso, kaip ir amerikiečio, kino, vikingo, romėno, brito sąvoka yra gerokai platesnė nei italo ar švedo? Ar galima kelti versiją, kad ji reiškia ne vien priklausomybę konkrečiai etninei grupei, bet ir tam tikrą gyvenimo bei mąstymo būdą?

Nors šiuolaikinės Rusijos susiformavimą labiausiai derėtų sieti su Maskvos girias ir pelkynus valdžiusių aristokratų iškilimu (XIII–XVI a.), nacionalistinio požiūrio besilaikantys ekspertai kone visada Rusijos valstybingumo pradžią sieja su Kijevo Rusia bei mitologizuotu skandinavų kilmės herojumi Riuriku, veikiausiai gyvenusiu IX a.

Pasakojimams apie Kijevo Rusią ir Riuriką daug dėmesio skiria ir specialiosios operacijos propagandistai, tuo siekdami nutiesti ideologinius ryšius tarp Rusijos, Ukrainos bei Baltarusijos ir pateisinti šiuolaikinę Kremliaus užsienio politiką.

Itin svarbu ir tai, kad Riurikas veikiausiai buvo vikingas (jeigu jis apskritai egzistavo), o vikingai, kaip turbūt visiems žinoma, jau yra savotiškas prekės ženklas, su kuriuo sieti savo šaknis daug kam norisi.

Iškasenų ekspertai tvirtina, kad apie pirmųjų žmonių pasirodymą dabartinėse Rusijos Federacijos žemėse liudijantys įrodymai siekia bene pačius ankstyviausius paleolito (senojo akmens amžiaus) laikus. Rusijoje taip pat yra aptikta ir neandertaliečių veiklos pėdsakų, taip pat šios rūšies žmonių kryžminimosi su kitomis rūšimis įrodymų, tačiau tai su specialiąja operacija veikiausiai nėra susiję.

Ekspertai taip pat daug dėmesio skiria vadinamajai Ponto stepei, besidriekiančiai Rusijos, Ukrainos ir Kazachstano žemėse. Viena versija teigia, kad būtent iš čia kilo indoeuropiečių kalbomis burbančių žmonių protėviai.

Taip pat manoma, kad dabartinėse Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos žemėse daugelį amžių gyveno vadinamieji rytų slavai, kurių egzistenciją, matyt, veikė Bizantijos imperija bei įvairiausios karingos klajoklių gentys (pvz., chazarai).

Pasak legendų, antroje IX a. pusėje rytų slavų genčių atstovai, trokšdami, kad juos valdytų griežtas ir teisingas lyderis, pasikvietė pas save skandinavą Riuriką (Rytų Europoje vikingus vadino variagais) ir du jo brolius.

Broliai greitai mirė ir Riurikas tapo vienvaldžiu valdovu. Bekeliaudami į Bizantijos sostinę Konstantinopolį, Riuriko karvedžiai aptiko chazarų valdytą miestelį (tai veikiausiai buvo dabartinis Kijevas). Gyvenvietę jie užpuolė ir, išviję chazarus, pavertė ją variagų nuosavybe. Taip esą buvo įkurta Kijevo Rusia ir padėti šiuolaikinių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių pamatai.

Naujoji valstybė praturtėjo dėl kailių, vaško, medaus ir vergų prekybos. Ji taip pat kontroliavo svarbius prekybos kelius, jungiančius Baltijos jūros regioną su Artimaisiais Rytais, o jos atstovai pradėjo rengti reidus į Bizantijos imperijos žemes, tad galiausiai Rytų Romos valdovai ėmė siųsti į slavų žemes krikščionių misionierius.

Antroje XI a. pusėje politinė Kijevo Rusios saulė pradėjo leistis. Valstybę vis labiau vargino didžiūnų ir klanų vidaus kovos dėl valdžios, o galiausiai (XIII a. pirmojoje pusėje) Kijevo Rusią nusiaubė Temudžino (1162–1227) anūko Batu (1205–1255) vedami mongolai, paversdami jos aristokratus duoklę Aukso Ordai mokančiais pastumdėliais.