Tai įkvepia ir šiandien: Honkongo prodemokratiški protestuotojai minėdami Baltijos kelio metines šį penktadienį planuoja savo gyvąją grandinę. Bet ta akcija turėjo ir kitokį efektą.

1989-aisiais aš gyvenau Prahoje. Lenkijoje, Vengrijoje ir net Sovietų Sąjungoje pasaulis vertėsi aukštyn kojomis: atsirado žodžio laisvė, vyko masinės demonstracijos, buvo rengiami sąžiningi rinkimai ir ardomas komunistinis galios ir turto monopolis. Tačiau tuometinėje Čekoslovakijoje 1968 metų sovietų vadovaujama invazija buvo įšaldžiusi politinį gyvenimą, o visur esanti kerštinga slaptoji policija užtikrino, kad niekas nepasikeistų.

Rugpjūčio 23-ąją lankiau draugus. „BBC News“ skelbiamos naujienos iš Baltijos kelio prikaustė mūsų dėmesį. Baltijos šalių reikalai man buvo pažįstami. Žinojau apie keletą likusių ambasadų užsienio šalių sostinėse, išsaugojusių de jure statusą valstybėms, kurios, regis, išnyko iš žemėlapio. Žinojau apie masinius trėmimus valdant sovietams, žydų ir kitų asmenų naikinimą per daug trumpesnę nacių okupaciją, nacionalinės kultūros naikinimą ir lėtą genocidą, kurį lėmė diskriminacinė būsto politika, pagal kurią pirmenybė būdavo teikiama atvykėliams iš Sovietų Sąjungos, o ne vietiniams.

Taip pat žinojau ir apie stebinantį opozicijos bei nepriklausomybės nuotaikų atgimimą pastaraisiais metais. Tada net už senų ikikarinių nacionalinių vėliavų saugojimą grėsdavo gyvenimą griaunančios bausmės. O per televiziją buvo rodomi Estijos mėlynai–juodai–baltomis, Latvijos raudonai–baltai–raudonomis ir Lietuvos geltonai–žaliai–raudonomis vėliavomis be baimės mojuojantys palei kelią stovintys žmonės.

Mano draugų mintys buvo kažkur kitur. „Jie tokie gražūs ir tokie drąsūs“, – sakė Marta. Ji ir pati buvo gana drąsi, nes rizikavo savo darbo vieta rinkdama parašus už opozicijos peticiją „Nekolik vet“ („Keli sakiniai“). Būti mano – pavojingo užsienio korespondento – draugu irgi buvo drąsu. Jų jaunų dukterų galimybės gauti išsilavinimą galėjo būti amžiams sužlugdytos vienu biurokratų rašiklio brūkštelėjimu. Taip pat galėjo nutikti ir dėl džiazo grupės, kurioje neoficialiai grojo Martos vyras Ondrejus.

Tačiau piktybiškos Čekoslovakijos valdžios represijos turėjo ribas. Net pačiame Stalino eros įkarštyje ji nevykdė masinių represijų, kokios vyko į rytus nuo sienos. Jūsų vaikų išsilavinimas galėjo nukentėti, bet jie nebūtų buvę iš jūsų atimti. Jus galėjo sumušti, bet mirtinų atvejų pasitaikydavo retai. Filosofo Jano Patočkos, mirusio per tardymą 1977-aisiais, atvejis buvo siaubingas, nes buvo labai neįprastas.

Tuo metu rezistencija Baltijos šalyse ar kitose sovietų okupuotose valstybėse turėjo būti drąsesnė.

O dėl to čekams buvo gėda. 1989-ųjų revoliucijos turėjo daug priežasčių: nepasitenkinimas atsilikimu, biurokratija ir izoliacija, panieka atgyvenusiems Kremliaus įdiegtiems režimams, pasipiktinimas praeities nusikaltimais ir dar daugybė dalykų. Tačiau čekų atveju veikė kitas faktorius. Šaliai, kuri kažkada buvo labiausiai išsilavinusi, demokratiška ir industrializuota Vidurio Europos dalis, buvo gėda būti tose pačiose gretose su mažiau išsivysčiusiomis Envero Hoxha Albanija ir Nicolae Ceausescu Rumunija. Čekai ir slovakai to nepakentė. Tad jie ėjo Baltijos keliu – taku, kurį nutiesė trys nedidelės ir drąsios šalys, pasiekusios tikslą pirmos.