Naująją Liustracijos komisiją ir visą sunkiai pirmyn judantį liustracijos procesą kamuoja senos problemos – aukščiausių valdžios institucijų nenoras priimti naujos redakcijos Liustracijos įstatymą, per menki teismų sugebėjimai suvokti KGB veikimo mechanizmą, kai tenka vertinti komisijos pateiktus įrodymus apie asmens bendradarbiavimą su šia sovietų tarnyba.

Manoma, kad sovietų specialiosios tarnybos Lietuvoje paliko apie tūkstantį kadrinių KGB darbuotojų bei dešimtis kartų daugiau buvusių slaptų bendradarbių, tačiau apie savo sąsajas su sovietinėmis specialiosiomis tarnybomis yra prisipažinę tik kiek daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių.

Nuo 2005-ųjų kovo iki savo atsistatydinimo Dalios Kuodytės vadovaujama Liustracijos komisija svarstė 128 neprisipažinusių asmenų bylas. Mažiau nei pusė šių asmenų, galėjusių slapta bendradarbiauti su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis, buvo pripažinti bendradarbiavę, apie tai paskelbta „Valstybės žiniose“ (prisipažinusiųjų pavardės neviešinamos).

Už šios lakoniškos statistikos slepiasi milžiniškas, kruopštus Liustracijos komisijos darbas: archyvinės bei kitos dokumentinės medžiagos rinkimas, įrodymų gynimas teismuose ir bei klausymas dažnai nepelnytos kritikos dėl komisijos darbo efektyvumo stokos. D.Kuodytė ne kartą yra pareiškusi, kad Liustracijos komisija turėtų būti ne visuomeniniais pagrindais dirbančių žmonių grupė, bet juridinis asmuo. Tačiau per trejus darbo metus niekas nepasikeitė, nes vadinamojo Liustracijos įstatymo pataisos jau ne vienus metus stringa aukščiausios šalies valdžios stalčiuose.

Liustracijos įstatyme numatyta nauja komisijos skyrimo tvarka sulaukė prieštaringų vertinimų. Siūloma, kad po du komisijos narius ketveriems metams skirtų Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, o vieną – Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius. Kas galėtų paneigti, kad tai nebus iš anksto angažuoti tam tikrų politinių jėgų žmonės? Tokių nuogąstavimų kelia ir, pavyzdžiui, 1999–2005 metais VSD žinioje dirbusios Liustracijos komisijos veikla: per minėtą laikotarpį ji sugebėjo viešai paskelbti vos du su KGB bendradarbiavusius asmenis.

Daug ginčų ir įtampos kelia ir šalies Prezidento veto. „Nesuprantu, kaip galima nesutikti su ketinimu liustruoti KGB rezervistus, įtraukti juos į apskaitą, bet neriboti veiklos. Kodėl Prezidentas šį pasiūlymą išbraukė?“ – piktinosi Seimo narys Povilas Jakučionis, pasiūlęs į Liustracijos įstatymą įtraukti būtinybę liustruoti ir KGB rezervistus.

Apie liustracijai ir Liustracijos komisijai nepalankias sąlygas kalba ir šalies istorikai.

„Lietuvoje komunistų partijos nomenklatūros viršūnė atleista nuo teisinės ir moralinės atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus ir stalinines represijas. Atsakomybė perkelta ant partinės nomenklatūros sumanymų vykdytojos – KGB pečių. Manau, kad būtent šios dvi jėgos iki šiol įvairiais būdais stabdo liustracijos procesą“, – problemas vardijo istorikas Arvydas Anušauskas.

Komisijos nariai nuolat susidurdavo su teismams pateiktų įrodymų apie bendradarbiavimą su KGB vertinimo problema. A.Anušauskas sakė, kad komisija neretai pateikdavo daugiau įrodymų, nei reikia, tačiau teismai jų nepriimdavo. „Manau, tokį elgesį lėmė tai, kad teisininkai neperprato KGB sistemos veikimo mechanizmo. Juk KGB nebuvo archyvus kaupianti organizacija. Atvirkščiai – ji nuolat naikindavo slaptus dokumentus, pavyzdžiui, agentų darbo bei asmens bylas, tačiau paliko svarbių pėdsakų operatyviniuose dokumentuose, agentų kartotekose ir slapyvardžių registravimo žurnaluose. Tačiau jų, kaip įrodymų, dažnai nevertina mūsų teismai“, – aiškino istorikas.

Kita sovietinėse saugumo struktūrose dirbusių asmenų išteisinimo priežastis – teismai remiasi KGB buvusių bendradarbių liudijimu apie vieno ar kito asmens „nebendradarbiavimą“, apie esą sąmoningas KGB dokumentų klastotes ir panašius dalykus, kurių net nereikalaujama pagrįsti dokumentais. A.Anušauskas sakė, kad teismai net neabejoja buvusių KGB bendradarbių, gaunančių pensijas iš Maskvos, kaip liudininkų, patikimumu. Būtina tęsti liustraciją atsisakant vertinti šį darbą vien tik kaip formalų teisinį procesą. Šiai minčiai pritaria naujos komisijos, kuriai liko dirbti tik pusę metų, narė Jūratė Marcinkevičienė, vadovaujanti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos darbui.

„Teisingumas, kartu ir moralumas – vienos pagrindinių gyvenimo vertybių – neturi mūsų valstybėje dingti. Visuomenė turi siekti ne mistinio susitaikymo, o kasdienio svarbių valstybės struktūrų darbo, kuriam nedarytų įtakos Rytai. Liustracija turi tapti normaliu teisiniu procesu, o ne tik politinės kovos priemone“, – įsitikinusi J.Marcinkevičienė.