Praturtinkime olimpinį judėjimą

Istoriškai olimpinės žaidynės buvo sugalvotos dėl taikaus ir geresnio pasaulio kūrimo. Nežiūrint, kad olimpiados vyksta kiekvieną kartą vis kitose šalyse, jos nevisiškai panašios ne tik dėl lokacijos skirtumų ir organizuojančios šalies nacionalinių savitumų. Jos šiek tiek skiriasi ir savo turiniu, papildymais, atnaujinimais, kai kurių rungčių taisyklių korekcijomis  – jose nuolat aptinkame tam tikrų pokyčių. Išties, olimpinis judėjimas yra gyvas organizmas, kuriam gyvybingumo suteikia ne tik olimpinių žaidynių dalyviai, bet ir tarptautinis olimpinis komitetas (TOK). 2020 m. Tokijuje turėjusi įvykti vasaros olimpiada (kaip žinoma, ji dėl pandemijos nukelta į šiuos metus) atsinaujino, įtraukdama devynias naujas mišrias rungtis, t.y. varžybas su vyrais ir moterimis kartu. Tai rodo, kad TOK yra suinteresuotas naujovėms, jų nevengia.

Galvoju, galbūt verta konceptualiai peržiūrėti būtent ketvirtos vietos, kurios nelydi medalis, nuostatas.

Šiomis dienomis sekame Tokijo įvykius, džiaugiamės mūsų atletų kad ir kukliais laimėjimais, kurie nelabai sutampa su kiekvieno iš mūsų projektuotais asmeniniais scenarijais. Kad ir kokių pasiekimų parvežtų sportininkai, visuomet džiugu, jog dalyvauta žaidynėse, kovota iš visų jėgų. Na, jeigu šiose žaidynėse nepasiseks, kitose – tikrai bus medalių, tiesa?

Giliai žmogiškai sujaudino irkluotojų Donatos Karalienės ir Mildos Valčiukaitės, iškovojusių ketvirtą vietą savo rungtyje, komentaras – "Kažko pritrūko, kažko nepadarėme. Kovojome, tikėjome, kad turime šansų. Ketvirta vieta nemaloni…" (žiūr. "Kauno diena", 2021 07 29). O iki medalio pritrūko labai nedaug – vos 1,71 sek., todėl ta sekundė ir jos dalys privertė susimąstyti bei pamėginti ketvirtam olimpiniam rezultatui suteikti didesnį svorį, sušvelninant mūsų šaunuolių irkluotojų nusivylimą. Galvoju, galbūt verta konceptualiai peržiūrėti būtent ketvirtos vietos, kurios nelydi medalis, nuostatas ir mėginti suteikti šiai pozicijai solidesnį statusą? Taigi, norisi pasidalyti kai kuriais sumanymais, kurie dar gana žali, tik pirminiai, gal ne iki galo išmąstyti. Idėja būtų tokia – jeigu ketvirto rezultato laiko skirtumas tarp pirmos ir trečios vietos neviršytų dešimties sekundžių (ar mažiau, žiūrint kaip būtų apsispręsta), ketvirtoji vieta taptų irgi prizine, o medalis  – platinos. Šis siūlymas – tik koncepcija, kurią reikėtų dar apgalvoti, aptarti, įsigilinti. Panašiai galima pasielgti ir su kitomis rungtimis, pavyzdžiui, šuoliais į tolį ar į aukštį, kur atstumai tarp prizinių ir neprizinių vietų irgi kartais sudaro vos centimetrų dalis. Šitaip metodiškai galima pereiti per sąrašus visų rungčių, kurių rezultatai matuojami taškais, balais ir pan. Kitaip tariant, gal šį principą galima būtų pritaikyti daugeliui sportinių rungčių, nebūtinai visoms? Šiais klausimais savo žodį turėtų tarti kompetetingi sporto ekspertai, išnagrinėję šį sumanymą. Ko siektume tokiu siūlymu? Ogi, kad ketvirtoji vieta taptų daugiau ar mažiau maloni (anot irkluotojų, ši vieta kelia nemalonius jausmus). Teigiamo sprendimo atveju, manyčiau, ketvirtoji vieta būtų svarbesnė, kilstelėta į aukštesnį rangą, tačiau ji galėtų turėti du statusus, dvi versijas. Pirma, jei pagal siūlomus naujus kriterijus (minimalų atotrūkį nuo trijų prizinių vietų) rezultatai tilptų naujai aprobuotuose, sporto ekspertų atkalibruotuose normatyvuose, tuomet ketvirta vieta būtų palydima sportininkui įteikiant platinos medalį. Jei kriterijų neatitinka – ketvirta vieta tuomet taptų nebe prizinė, ji savo turiniu ir regalijomis išliktų nepakitusi, su dabartiniu statusu, medalis jos nelydėtų. Iš vienos pusės, kooptuojant ketvirtą vietą į prizinį rangą, ši vieta būtų svarbu, taptų gana solidžia, reprezentatyvia ir garbinga, o platina priskiriama tauriesiems metalams. Kitais atvejais, kai kriterijai nesiekia reikiamų, ketvirtoji vieta lieka už prizinių pozicijų borto, t.y. olimpine bemedaline ketvirąja vieta.

Šiomis dienomis sekame Tokijo įvykius, džiaugiamės mūsų atletų tegul ir kukliais laimėjimais. (Vytauto Dranginio/LTOK nuotr.)

Stabtelėkime ir prie plaukikų estafetinio plaukimo, po kurio mūsų olimpiečiai buvo diskvalifikuoti. Turint omenyje nežmonišką įtampą ir emocinį jaudulį, kurie lydi rungtynes, išties, nesunku sportininkui startuoti per anksti ar kiek pavėluotai arba estafetę perduoti irgi ne optimaliu momentu. Nereikia galvoti, kad sportininkai po klaidingo starto jaučiasi gerai. Priešingai, jie jaučiasi sutrikę ir kalti dėl įnešto į varžybas disonanso, patys pasimeta dėl pakartotino starto ir naujo mobilizavimosi. Yra tekę girdėti, kad kai kurie atletai po tokio nevykusio startavimo sako, jog geriau jau iš karto tegul nušauna su tuo startiniu pistoletu… Manyčiau, kad šiuolaikinė elektroninė įranga yra pajėgi tuos startinius neatitikimus lengvai pakoreguoti, nediskvalifikuojant atletų. Per anksti ar per vėlai startavusiems sportininkams atitinkamas laikas gali būti nesunkiai pakoreguojamas – pridedamas arba atimamas. Dabar gi, diskvalifikuoti sportininkai dėl starto neatitikties yra pažeminami, paniekinami, jie grįžta namo su kaltės jausmu, pažeidę olimpinę dvasią, tarsi piktnaudžiavę, pamėginę pergudrauti ar apgauti konkurentus. Taigi, suteikime svarų žodį niekuomet neklystančiai elektroninei įrangai, pamirškime startines ar estafetines diskvalifikacijas. Tokio pobūdžio siūlymai irgi galėtų būti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir TOK diskusijų objektu.

Taigi, šias idėjas tikslinga pasiūlyti LTOK vertinimui, o pritarus, nukreipti tarptautiniam olimpiniam komitetui.