Nors ekonomika Vakarų Europoje buksuoja, mūsų šalies eksportuotojams metų pradžia didesnių negandų dar neatnešė. Statybų sektoriaus bendrovės taip pat nesiskundžia darbų trūkumu. Tačiau negalime ignoruoti gausėjančių ženklų, kad ekonomikos plėtra didžiausiose pasaulio valstybėse bent artimiausius dvejus metu bus vangi, o jeigu kortos nesukris, sulauktume ir niūresnio scenarijaus. Prognozuojame, kad šiemet Lietuvos BVP didės 3,2 proc., bet esame atsargesni dėl ūkio plėtros kitąmet, kai tikimės tik 2,4 proc. augimo.

2019 m. pirmą ketvirtį Lietuvos ekonomika, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, ūgtelėjo 3,8 proc. Svarbu, kad augo ne tik į vidaus, bet ir į užsienio rinkas orientuotų ūkio šakų sukurta bendroji pridėtinė vertė. Be to, 5 proc., arba sparčiau negu šalies BVP, padidėjo informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektoriaus, kuriame darbo našumas yra santykinai didesnis, rezultatas. Tiesa, pirmą ketvirtį nekukliai atrodantis Lietuvos ekonomikos augimas nebuvo išskirtinis regione. Lenkijos BVP per metus padidėjo 4,7 proc., Estijos 4,6 proc., o Latvijos 3,2 proc.

Šiose šalyse augusi apdirbamoji pramonė ženkliai prisidėjo prie visos ekonomikos plėtros ir įrodė, kad mūsų regionas, nepaisant sparčiai augančių darbo jėgos sąnaudų, lieka konkurencingas. Tačiau dėl vangaus ekonomikos augimo Vakarų Europoje prognozių nesitikime, kad Lietuvos apdirbamoji pramonė antrą metų pusmetį išlaikys panašų tempą. Stebime vėl didėjančią kietojo „Brexito“ galimybę spalio pabaigoje bei dar labiau įsisiūbuojantį JAV prekybos karą ne tik su Kinija, bet ir su kitomis valstybėmis.

Sparčiausiai metų pradžioje augo plastiko, baldų, elektronikos, mašinų, optikos įrenginių pramonės įmonės. Be to, jos daugiausiai investavo ir į gamybos pajėgumo ir darbo našumo didinimą per pastaruosius trejus metus. Tačiau nerimą kelia tai, kad visų apdirbamosios gamybos įmonių materialinės investicijos paskutiniais ketvirčiais beveik neaugo. Šių metų pirmą ketvirtį jos buvo 7 proc. mažesnės negu prieš metus, o praėjusiais metais didėjo vos 0,7 proc. Tai gali būti ženklas, kad pramonininkai yra atsargesni priimdami investicinius sprendimus, baimindamiesi mažesnės prekių paklausos ateinančius kelerius metus. Statistikos departamento apklausų duomenimis, šių metų antrą ketvirtį mažiau apdirbamosios pramonės įmonių skundėsi nepakankamu gamybos pajėgumu.

Šių metų pirmą ketvirtį vidutinis darbo užmokestis iki mokesčių augo 9,4 proc. Privačiame sektoriuje vidutinė alga padidėjo 7,2 proc., valstybės sektoriuje net 14,3 proc. Suprantame, kad viešojo sektoriaus darbuotojai pastaruosius kelerius metus buvo „nuskriausti“, nes jų alga augo lėčiau negu privačiame sektoriuje. Tačiau lėčiau kylantis darbo užmokestis privačiame sektoriuje yra vienas iš įrodymų, kad, nepaisant liekančio darbuotojų trūkumo didžiausiuose regionuose, verslas atsargiau kelia algas. Prognozuojame, kad vidutinis darbo užmokestis po mokesčių šiemet padidės 8,2 proc., o kitąmet augs 6,5 proc.

Bus įdomu stebėti ir galutinį Vyriausybės sprendimą dėl minimalios mėnesio algos (MMA) 2020 m. nustatymo. Darbuotojų atstovai siūlo MMA padidinti iki 607 eurų, darbdavių – iki 580 eurų. Abu siūlymai telpa į 45–50 proc. vidutinio darbo užmokesčio intervalą. Manome, kad Vyriausybė palaikys darbuotojų atstovų siūlymą, tačiau būtų racionalu bent kiek atsižvelgti ir į pagrįstus darbdavių argumentus.

Nedarbo lygis per metus sumažėjo 0,7 proc. punkto ir 2019 m. pirmą ketvirtį buvo 6,5 proc. Labiausiai nustebino net 27 tūkst. per metus padidėjęs užimtų gyventojų skaičius. Beje, ir toliau dėl demografinių pokyčių, didesnio sugrįžtančių lietuvių bei augančio užimtųjų skaičiaus sparčiai mažėja ekonomiškai neaktyvių žmonių Lietuvoje. Nors tai yra labai naudinga ekonomikai tendencija, skatinanti visuminę paklausą, bet kartu mažėja galimybių vidaus rinkoje į darbo rinką pritraukti naujų žmonių. Todėl nestebina, kad Lietuvoje ir toliau daugėja darbuotojų iš trečiųjų šalių. Jeigu sparti ekonomikos plėtra Lietuvoje visgi išliks ilgiau, negu prognozuojame, mūsų vidutinio 5,9 proc. nedarbo lygio prognozė gal būti pernelyg konservatyvi. Pavyzdžiui, Estijoje pirmą ketvirtį nedarbas smuko žemiau 5 proc. Tiesa, norint pasiekti tokį mažą nedarbą Lietuvoje, reiktų gerokai padidinti užimtumą didžiausią nedarbą turinčiose savivaldybėse, o tą padaryti trumpuoju laikotarpiu sudėtinga.

Pavasarį pabrangę degalai, maisto produktai ir stabiliai didėjusi paslaugų kaina lėmė, kad metinė infliacija atsispyrė nuo sausį pasiekto dugno ir balandį jau buvo 2,8 proc. Nekeičiame ankstesnės prognozės, kad vidutinė metinė infliacija Lietuvoje ir 2019, ir 2020 m. bus 2,5 proc. Tikėtina, kad dėl sauso pavasario ir didelių šalnų šviežių daržovių, vaisių ir uogų kainos šiemet greičiausiai bus didesnės negu prieš metus. Be to, benzino ir dyzelino kainų skirtumas metų pabaigoje gali sumažėti arba visiškai apsiversti.

Šių metų rudenį politikų lauks kaip ir įprastas, bet kartu tikrai nelengvesnis negu pernai uždavinys – patvirtinti fiskalinės drausmės sąlygas atitinkantį 2020 m. valstybės biudžetą. Ir nors valdančioji koalicija dar praėjusiais metais patvirtino svarbiausių mokesčių 2020 m. pokyčius, panašu, kad gali trūkti pajamų siekiant įgyvendinti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus (ypač valstybės sektoriaus darbuotojams) nedidinant valstybės biudžeto deficito. Todėl realu, kad jei ekonomika metų pabaigoje ims augti lėčiau, Seimas gali bandyti keisti praėjusių metų susitarimą dėl mokesčių reformos tęstinumo ir kartu teikti įvairiausių pasiūlymų, kuriuos reikės labai gerai išfiltruoti.

Visgi svarbiausia neabejoti dėl ilgalaikės mūsų šalies ekonomikos perspektyvos – turime daug daugiau investuoti į mūsų žmonių žinias, įgūdžius, socialinius santykius, o šiems tikslams įgyvendinti niekada nebūna blogų laikų. Dažnai sudėtingesni laikai ilgalaikiam ekonomikos augimui reikalingas reformas priverčia įgyvendinti kur kas sparčiau.