Tuo metu Čekoslovakijos pogrindyje veikė „Plastikiniais visatos žmonėmis“ (angl. „The Plastic People of the Universe“) pasivadinusi roko grupė. Jos nariai grojo be galo keistą muziką, kuri ir Vakaruose veikiausiai tebūtų sulaukusi vien gurmanų ar kolegų muzikantų palaikymo, tačiau Čekoslovakijoje „Plastikinių visatos žmonių“ kūryba sėkmingai patraukė bohemiško jaunimo mases.

Teigiama, kad 1976 m. vasario 21 d. „Plastikiniai visatos žmonės“ pradėjo savo pasirodymus mažame Bojanovicų miestelyje vykusiame Antrosios kultūros antrajame muzikos festivalyje, tačiau jau tų pačių metų kovo 17 d. režimo slaptoji policija ėmė rengti reidus bei suėmė 27 muzikantus ir jų bičiulius. Buvo apklausta daugybė gerbėjų bei konfiskuota grupės savadarbė įranga, o per papildomas kratas konfiskuoti filmai, įrašai bei korespondencija.

Kiek vėliau, praėjus maždaug 6 mėnesiams (1976 m. rugsėjo 21 d.), prasidėjo suimtų atlikėjų teismas, per kurį bohemos atstovai sulaukė pasmerkimo už vulgarius dainų žodžius bei jaunimo moralės gadinimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad proletarų orumą saugantis režimas išties triumfavo, tačiau jau labai greitai jaunieji muzikantai sulaukė aktyvios paramos iš kiek vyresnio žmogaus. Tai buvo Vaclavas Havelas (1936–2011).

1977 m. sausį šis būsimasis Čekoslovakijos (ir Čekijos) prezidentas kartu su bičiulių bei bendraminčių būriu (jų gretose buvo politikas bei diplomatas Jiri Hajekas (1913–1993), filosofas Janas Patočka (1907–1977) ir kt.) paskelbė savo manifestą „Chartija 77“ (ček. „Charta 77“).

„1976 m. spalio 13 d. Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos įstatymų rinkinyje (Nr. 120) buvo paskelbti „Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas“ ir „Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas“, kurie mūsų respublikos vardu buvo palaiminti 1968 m., ratifikuoti Helsinkyje 1975 m. ir įsigaliojo mūsų šalyje 1976 m. kovo 23 d. Nuo tada mūsų piliečiai įgijo teisę, o mūsų valstybė – pareigą jų laikytis“, – skelbė atsišaukimo autoriai.

Valdančiojo režimo reakcija į šį manifestą, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo vienareikšmiškai negatyvi, o su juo susijusiems asmenims netrukus imta daryti visokeriopą spaudimą. Antai minėtas J. Patočka buvo sulaikytas dar 1977 m. kovą. Slaptosios policijos StB (ček. „Statni bezpečnost“) pareigūnai jį tardė tol, kol galiausiai prastai pasijutęs filosofas buvo nuvežtas į ligoninę (bent vienas tardymas truko apie 10 val.).

Kiti su „Chartija 77“ susiję asmenys prarado darbus, pasus, buvo verčiami emigruoti arba buvo įkalinti (kilo problemų ir jų šeimų nariams), o ir pats V. Havelas per vėlesnius 12 metų ne kartą buvo suimtas, teisiamas dėl ardomosios veiklos bei kalinamas. Taip pat buvo pradėta agresyvi „Chartijos 77“ viešo smerkimo kampanija.

Besibaigiant aštuntajam dešimtmečiui, pranašiški permainų vėjo gūsiai neaplenkė ir kitos Rytų bloko valstybės – Lenkijos.

Vatikano santykiai su SSRS valdžia niekada nebuvo labai geri, tačiau 1978 m. spalio 16 d. lenkui Karoliui Jozefui Wojtylai (1920–2005) tapus naujuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II, išsipildė vienas didžiausių to meto Kremliaus košmarų.

Naujasis popiežius netrukus pradėjo savo keliones po svečius kraštus (Bahamai, Meksika ir Dominikos Respublika buvo vieni pirmųjų jo aplankytų), o 1979 m. birželio 2 d. jį gabenęs lėktuvas nusileido Varšuvos oro uoste. Taip prasidėjo jo devynias dienas trukęs vizitas po komunistų valdomą gimtąją Lenkiją.

„Žinia maždaug 6 mln. žmonių miniai buvo paskelbta su tokiu užsidegimu, tokia aistra ir tokiu abejingumu diplomatiniam manieringumui, kad poveikis buvo stulbinantis. Komunistų ir Vatikano pareigūnų dideliam nepatogumui čia pasirodė atsipalaidavęs, geru humoru atsiduodantis, ketinantis iš esmės pasakyti tai, ką galvoja, žmogus; pakylėta figūra, besijuokianti, verkianti ir neslepianti, kad skaityti paruoštus tekstus buvo kiek nuobodu, o štai plepėti – žymiai smagiau. Padėtis buvo visiškai nauja ir sunkiai suvokiama. Lenkijoje gimęs popiežius kasdien savo tautiečių susirinkimuose kalbėdavo apie Čekoslovakijos, Bulgarijos, Lenkijos, Jugoslavijos ir Lietuvos krikščioniškąją istoriją; apie tai, kaip Europa turi atsigręžti į krikščionybę, jei nori įveikti dabartinius susiskaldymus; apie tai, kaip komunizmas ir krikščionybė yra diametraliai priešingi ir kaip valstybė visada turi būti pavaldi „visiškam tautos suverenitetui“, – skelbta „The New York Times“ straipsnyje „Devynios triumfo dienos Lenkijoje“ (angl. „9 Triumphant Days in Poland“, 1979 m. birželio 11 d.).

1981 m. gegužės 13 d., t. y. likus vos kelioms dienoms iki popiežiaus gimtadienio, per pontifiko susitikimą su tikinčiaisiais, turkų kilmės šaulys Mehmetas Ali Agca (1958) į Joną Paulių II paleido net kelis šūvius, tačiau Romos katalikų vadovui ta diena buvo sėkminga. Jis išgyveno, o vėliau aplankė šaulį įkalinimo įstaigoje.

„Popiežių Joną Paulių II nužudyti bandęs M. A. Agca šiandien transliuotame interviu tvirtino, kad popiežiaus vizitas kalėjime, siekiant jam atleisti po daugiau nei dvejų metų, buvo „gražiausia ir reikšmingiausia akimirka“ jo gyvenime“, – teigta „The New York Times“ straipsnyje „M. A. Agca aptaria popiežiaus apsilankymą kalėjime“ (angl. „Agca Recalls Prison Visit by Pope“, 1985 m. vasario 5 d.).