Šią savaitę vis tik sulauksime į Lietuvą atkeliaujant pavasario. Mat ketvirtadienį šviesusis paros metas prilygs tamsiajam. Diena pasivys naktį. Saulė Lietuvos viduryje, geografiniame jos centre, tekės 6 val. ir 33 min., leisis 18 val ir 33 min. Bet tai dar ne lygiadienis!

Čia tik optinis fizikos reiškinys – šviesos spinduliai užlinksta Žemės atmosferoje ir truputį prailgina mums šviesųjį metą. Lygiadienio tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks ankstų sekmadienio rytą, beveik tekos metu, 6 val. ir 31 min. Priminsiu, kad tas lygiadienio taškas yra dangaus pusiaujo ir ekliptikos – Saulės kelio –  sankirta. Astronomų traktatuose jis žymimas Avino žvaigždyno simboliu – riestais ragais. Tada būtų pats laikas pakelti Žemės vėliavą; taip daroma vienu metu daugelyje šalių prie jų parlamentų. Taip sureikšminama tarptautinė Žemės diena, įvesta UNESCO organizacijos raginimu, primenant, kad žmonijos gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, o Žemės resursus – nuo beatodairiško naudojimo.

Pavasarį gamtai padarytos žaizdos yra ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Pasirūpinkime savąja gamtine aplinka; mūsų kraštas bus dar mielesnis... O žemės vėliavą galima iškelti ir vėliau, kad ir išėjus į aplinkos tvarkymo talką.

Apie lygiadienio datą vidutinė paros temperatūra paprastai viršija 0 laipsnių Celsijaus. Tada nuo Pajūrio maždaug 15–20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: brinksta pumpurai, skleidžiasi pirmieji žiedai, sugrįžta viena po kitos paukščiai rūšys. Džiugus tas gamtos atbudimo metas...

Lygiadienis – astronominė pavasario pradžia, kažkada tai buvo ir visų kalendorinių metų laiko skaičiavimo pradžia. Betgi senovėje neturėta nei tikslių laikrodžių, nei astronominių prietaisų. Tik iš paprastų stebėjimų, sulaukus saulės tekos tiksliai rytuose, o laidos – tiksliai vakaruose, būdavo skelbiama žinia, kad pavasaris atėjo. O prosenoviškų  pavasario sutikimo apeigų  atminties kažkiek yra užsilikę kovo 19-osios, tradiciniame kalendoriuje pažymėtos kaip Pempės dienos, papročiuose bei tikėjimuose.

Iš laukų, pabalių juk ataidi pempės, dar ir knyve vadinamo paukštelio balsas, po žiemos sveikinantis žemdirbius – „gyvi, gyvi!“. Sakoma,  kad nuo  šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.  Jei graži būtų diena, tikėta, kad bus pieningi metai. Merginos tądien tvarkydavo gėlių darželius, grėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę, keisdavosi sėklomis. Iki Pempinių joms privalu  nemažai prisiverpti, prisiausti – viskas turi sugulti į kraičio skrynią.

Ir štai dar viena iš tų senoviškųjų papročių įdomybių. Bažnytiniame kalendoriuje kovo 19-oji įrašyta  kaip šv. Juozapo, šventosios šeimynos globėjo diena. Todėl būta tokios išimties iš griežtų gavėnios taisyklių: leidžiama kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir, šiukštu, be muzikantų. Vaišėms galima netgi mėsos patiekti, bet su tokia nelengvai išpildoma sąlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Tada tai nebus nusižengimas pasninko draudimams. Nežinau, gal tos valandos senovėje būdavo ilgesnės?

Papročių visuma rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai. Ir aišku, kad kitados šios šventės mitinė globėja buvo linų dievybė. Apie jos vardą galima tik spėlioti, gal  jis pridengtas Gavėno pamėkle. Mitologai mano, kad senojoje baltų religijoje būta augmenijos dievybės, kasmet mirštančios ir vėl atgyjančios. Taip būdavo paaiškinama gamtos sezonų kaitos priežastis. Gavėnas globodavęs darbus su pluoštiniais augalais – linais  ir kanapėmis.  Tikėtina, kad dievybės pagerbimo rituale būta gaidžio aukojimo. Tačiau pasikeitė laikai, pasisuko istorijos ratas; ir kitados sakraliniai dalykai paliko tik papročiais arba išvirto juokais bei išdaigomis.

O štai artimiausias sekmadienis – tai jau Verbinės, kuriomis prasideda velykinė Didžioji savaitė. Ypač graži ši šventė sostinėje Vilniuje. Kas gi nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Kokių tik jų nėra: plokščių, figūrinių, šakotų, pūstašonių, net žmogaus ūgio. Kitados pintos pagrindinai iš katpėdėlių ir šlamučių, kasmet nustebina išmone ir įvairove. Malonu verbas rinktis, derinti vieną su kita, eiti su jų glėbiu pavasarėjančiu senamiesčiu. Ką žinome apie jų kilmę, juk niekur kitur, tik sostinėje, galime jomis grožėtis?

Vilnietiškųjų verbų radimosi pradžios reiktų ieškoti būtent miesto tradicijose. Iškilmingų velykinių procesijų dalyviai nešdavosi vadinamąsias „palmas“ – žalumynų puokštes, kurios primintų Atpirkėjo įžengimą Jeruzalėn. Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos – karalaičio skaistybės ir pamaldumo simbolis. Ilgainiui procesijų palmas ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Valstiečiai iš artimesnių kaimų Verbų sekmadienį į Vilniaus bažnyčias atsiveždavo šventinti savąsias verbas – žilvičio ar gluosnio rykštelę su kačiukais, kadagio, susprogusių pumpurų beržo šakelę. Kaimo žmogui verba – atgimstančios augalijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Įsižiūrėkime į Kanuto Rusecko 1847 m. tapytą paveikslą, vaizduojantį lietuvaitę su glėbiu verbų Vilniaus bažnyčios prieangyje. Jos verbos – tai rykštelės, aptaisytos žibuoklėmis, šakelės su rausvomis  raugerškio uogytėmis. Gėlės ten dar nesudėstytos į kokį nors ornamentą, o ir pati verba dar neturi dabartinio pavidalo. Taigi kaimo verbos Vilniaus bažnyčių šventoriuose „susitikdavo“ su miesto popierinėmis. Viena rūšis veikė kitą,  mainėsi forma ir spalvomis.

Kaimiškosios verbos, surištos iš lauko  ir miško augalų, labai patiko Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniams ir jų dėstytojams. Girdavo įpynus gėlių, ragindavo kitąmet daugiau tokių atvežti. Išaugus paklausai, sausus žiedus imta dažyti vilnonių siūlų dažais, dėlioti juos į ornamentus. Čia, beje, buvo panaudoti tradiciniai raštai, paimti iš kaimiškų audinių. O spalvos ryškios gal todėl, kad akis jų taip pasiilgusi po įkyrėjusios žiemos. Verbų pynimas tapo netgi amatu, kuriuo nuo seno verčiamasi šiaurės vakarinio Vilniaus pakraščio kaimuose. Ledynmečio suformuotos vaizdingos jų apylinkių kalvelės – labai įvairių ir net retų žolynų augimvietės. Tai pastebėjo dar XIX a. pradžioje garsusis senojo universiteto botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Etnografai  yra suskaičiavę per 40 rūšių verboms naudojamų augalų.

Šiandien verbas riša ne tik kaimo žmonės, bet ir tautodailininkai, meno mokyklų jaunimas. Todėl nuolat atsiranda naujų formų, netikėtų darinių;  tai bene dinamiškiausias mūsų tautodailės reiškinys. Dabar verbos dažniau rišamos iš motiejukų, sausažiedžių, javų varpų, dagių. Įpinama ir eglių bei pušų kankorėžių; panaudojami šiaudų ir linų pinikai. Žinią apie nuostabią Vilniaus šventę būtina skleisti kuo plačiau...