Aš nekaltas, aplinka kalta. Kiek primirštas Lietuvos politinio gyvenimo kalambūras atgyja nauja forma. Vakar kaltę dėl nuodėmių ar neveiksnumo vertę artimiausiai aplinkai, neva įviliojusiai į žabangas, valstybės vyrai ir moterys šiandien ima priekaištauti miniai, kuri garbingiems pareigūnams neleidžia dirbti savo darbo.

Runkeliai balsavo ne už tą, kurio reikėjo, bambaliai trukdė reformuoti šalies socialinę sistemą, Garliavos minia privertė palikti savo postą vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę.

Jau antra savaitė viešoji erdvė sprogsta nuo tokių klausimų ir atsakymų į juos paieškų. Pastarieji bandymai vyksta sunkokai ir bent kol kas neteko girdėti minties, kuri aiškiai apibrėžtų, kodėl minia iš gatvės tapo tokia stipri, kad verstų iš postų valdininkus, kurie nebegali įgyvendinti genialių savo idėjų ir dirbti Lietuvos labui.

Giliaminčiai, nutaisę rimtus veidus, pasimėgaudami žarstosi sąvokomis apie minios diktatą, už minios slypinčias jėgas, kurios esą nori sužlugdyti sąžiningų Lietuvos teismų sistemą ir reabilituoti linčo teismus, tačiau daugiau nei valdininkų veiksmus pateisinančios teorijos nepajėgia sukurti. Galiausiai šie debatai baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo, o griovys, skiriantis valdžią, tariamą šalies elitą, ir eilinius piliečius, tik dar labiau pagilėja.

Politinio teatro naujokams tokie debatai padeda siekiant savo politinių tikslų ir jų savivaldos rinkimų išvakarėse nenuslėpsi. Patyrusiems veteranams atsiribojimas nuo kone mankurtais tapusios minios padeda išlaikyti tęstinumą ten, kur verkiant reikia permainų. Bene daugiausia čia laimi valdininkija – ji minios baubo kortą pavertė skydu, kuriuo pridengia savo pasitraukimą iš mūšio lauko.

Kaip žmogų tokį valdininką galima suprasti. Na, kad ir vaiko teisių kontrolieriaus postas. Bet kokioje šalyje toks darbas pareikalautų ypatingų gebėjimų ir drąsos ginti vaikus nuo didelių ir mažų suaugusiųjų nuodėmių. Lietuvoje, kur vaikystė nerūpestinga tik darbą ir sąžinę arba bent pastarąją turinčių tėvų vaikams, šis postas reikalauja daug daugiau nei vien teisės išmanymo, pasirengimo dirbti "nuo 8 iki 17 val.". Lengviausia šiame darbe turbūt tik tai, ką padaryti E.Žiobienę, kaip ji sako, privertė minia, – išeiti pakėlus rankas.

Įpykusi minia – išties ne grupelė bliaunančių avelių. Tačiau jei pripažįstame, kad minia – vienintelis teisinės valstybės priešas Lietuvoje, dera būti nuosekliems iki galo ir patiems patikėti tokia savo nuostata: į grasinimus susidoroti atsakyti atitinkamu pareiškimu policijai, į spaudimą priimti vieną ar kitą sprendimą atsakyti aiškiu "ne". Kitokį elgesį galima aiškinti tik nesugebėjimu dirbti pasirinkto darbo. Toks argumentas anaiptol nėra gėdingas ar silpnumo įrodymas – atvirkščiai. Be kita ko, jis byloja apie valdininko sąžinę ir neleidžia atsirasti precedentams.