Pasmerktųjų reisas į nebūtį

Maistas buvo pakenčiamas, keliaujantys žmonės galėjo mėgautis šokių ir koncertų vakarais bei religinėmis apeigomis, o nemalonius sentimentus keliantis Adolfo Hitlerio (1889–1945) biustas buvo uždengtas staltiese.

Gegužės 27 d. laivas atplaukė į Kubą. Salos valdžia atsisakė priimti keleivius ir tik po penkių dienų sutiko įsileisti 28 žmones.

Supratęs, kad reikalas bergždžias, laivo vadas nusprendė pabandyti laimę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje, tačiau ir ten jis nieko nepešė.

Galiausiai "MS St. Louis" teko apsisukti ir grįžti į Europą. Kelionės sąlygos prastėjo, kapitono nuotaika gedo, tačiau jis atsisakė grąžinti laivą į Hamburgą kartu su keleiviais.

Birželio 17 d. "MS St. Louis" atvyko į Antverpeno uostą Belgijoje. Vieniems klajūnams prieglobstį suteikė Didžioji Britanija, kitiems – Prancūzija, Olandija ir Belgija.

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Trečiojo reicho atstovai sudarė Joachimo von Ribbentropo (1893–1946) ir Viačeslavo Molotovo (1890–1986) paktą, kuriuo buvo pasidalytos Lenkija ir Baltijos valstybės.

Sovietų Sąjungai taip pat atiteko kai kurios Rumunijos sritys, o su Suomija komunistams leista elgtis savo nuožiūra. Šio pakto įgyvendinimas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkai iš paskutiniųjų priešinosi naciams, tačiau to paties mėnesio 17 d. Lenkija iš rytų netikėtai buvo užpulta Sovietų Sąjungos.

Po sėkmingos okupacijos Vokietijos užimtų Lenkijos žemių valdytoju buvo paskirtas Hansas Michaelis Frankas (1900–1946).

1939 m. spalio 8 d. Petrakavo mieste buvo įsteigtas vienas pirmųjų getų, turėjusių izoliuoti žydų tautybės žmones nuo likusių gyventojų. Po daugiau nei metų Lenkiją kontroliuojanti Vokietijos nacionalsocialistų valdžia įsteigė vieną didžiausių getų sostinėje Varšuvoje.

Gyvenimo sąlygos getuose būdavo siaubingos. Vyravo skurdas, maisto ir higienos stoka, o daugelis žmonių gyveno mažoje teritorijoje susispraudę vieni šalia kitų. Dėl šių veiksnių getuose neretai kildavo įvairių epidemijų protrūkiai.

Išeiti žydams iš izoliuotos zonos buvo draudžiama, o kitų tautybių civiliai negalėjo į geto teritoriją įžengti, tačiau nelegalūs ryšiai tarp pasaulių vis dėlto buvo užmegzti. Palaikyti tvarką getuose naciams padėjo atstovų tarybos (Judenrat) ir jų paskirtos žydų policininkų pajėgos.

1940 m. pavasarį nacionalsocialistų kariaunos pradėjo nuožmų turą po Vakarų Europos šalis. Jie greitai užėmė Daniją, Norvegiją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą.

1941 m. sausį, fašistų valdomoje Italijoje gyvenęs amerikietis, poetas Ezra Westonas Loomis Poundas (1885–1972) pradėjo savo radijo laidų ciklą, trukusį iki pat 1945 m. kovo.

Šiose Didžiosios Britanijos, Centrinės Europos ir JAV klausytojams pasiekiamose laidose pripažintas poetas keikė nacizmui besipriešinančius Vakarų politikus ir žydų tautą bei šlovino A.Hitlerio režimą.

1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija išdavė savo bičiulius sovietus. Trečiajam reichui vis labiau skverbiantis į SSRS pavergtas žemes, radikalesnė darėsi ir nacių politika žydų atžvilgiu.

1941 m. vasarą bolševikų represijų ir teroro nustekentas Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemes sukrėtė dar viena smurto orgija.

Masiniuose šaudymuose, pogromuose ir žydų turto grobstyme noriai dalyvaudavo ne tik SS nariai, bet ir vietos kolaborantai, kurių atsirasdavo kiekviename vokiečių užkariautame krašte.

Itin didelio masto nacių organizuotas žydų šaudymas įvyko 1941 m. rugsėjo 29–30 d. Ukrainoje, Babij Jaro vietovėje, netoli Kijevo. Vos per porą dienų natūrali gamtos suformuota dauba tapo milžinišku kapu, savo guolyje priglaudusiu beveik 34 tūkst. žmonių.

Tų pačių metų rudens ir žiemos mėnesiais Lenkijos žemėse pradėta itin aktyviai steigti masinio naikinimo stovyklas. Juose šaudymą greitai pakeitė nuodijimas "Ciklono B" (cianido vandeniliu) dujomis.

Europos tautoms klimpstant į despotizmo ir smurto liūną, Jungtinėse Valstijose siaučiančio "Pirmiausia Amerika" (America First) pacifistinio judėjimo veidas Charlesas Augustusas Lindberghas (1902–1974) siekė įtikinti amerikiečius, kad jie privalo atsiriboti nuo Senąjį žemyną krečiančių negandų.

1941 m. rugsėjo 11 d. sakydamas kalbą Ajovos valstijos sostinėje Di Moine, Atlantą be sustojimo perskridęs (1927) aviatorius pareiškė, kad labiausiai JAV dalyvavimu kare yra suinteresuoti žydai, britai ir Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) administracija. Jis taip pat pabrėžė, kad JAV atsiribojimui nuo Europos itin didelę grėsmę kelia žydų įtaka Jungtinių Valstijų kinui, radijui, spaudai ir vyriausybei, tačiau pati aviatoriaus retorika buvo gana atsargi, it gibonų (Hylobatidae) jauniklio hemorojų gydančio veterinaro.

1942 m. sausio 20 d. aukšto rango nacių pareigūnai susirinko į Berlyno priemiestį Vanzę, kad aptartų Trečiojo reicho valdžiai vis daugiau nerimo keliantį žydų tautos klausimą. Konferencijos metu nuspręsta, kad vienintelis pozityvus žydų klausimo sprendimas yra absoliutus semitų tautos sunaikinimas.

1942 m. vasarą, konferencijai dirigavusį Trečiojo reicho slaptųjų tarnybų vadovą Reinhardą Tristaną Eugeną Heydrichą (1904–1942) užpuolė ir mirtinai sužalojo du iš Didžiosios Britanijos atvykę čekoslovakų diversantai.

"Jis mėgdavo pjudyti vienus su kitais, kai, išgavęs priesaiką laikytis griežto slaptumo, teikdavo kompromituojančias žinias apie konkurentą, o mainais už tai gaudavo dar daugiau žalos galinčios padaryti informacijos. R.Heydrichas faktiškai buvo tikrasis Trečiojo reicho marionečių teatro režisierius", – po karo išleistuose memuaruose milijonus pražudžiusį savo viršininką šiltai prisiminė Walteris Friedrichas Schellenbergas (1910–1952).

Ekspertai vėliau ištyrė, kad bent 254 žmonės, plaukę laivu "MS St. Louis", mirė per nacių organizuotas žudynes.