Naujas premjeras paskirtas, KSSO taikdarių paprašyta išsinešdinti, interneto ir mobilusis ryšys vėl beveik veikia. Belieka didmiesčiuose sušluoti nusiaubtų vitrinų duženas, pristatytų naujų bankomatų ir turtingiausia Centrinės Azijos valstybė savąją istoriją galės rašyti toliau. Tik metraštininkai bus kiti.

Atsakymą į klausimą, kodėl buvo kilęs chaosas, aiškiausiai rasime ne K.-Ž.Takajevo pasisakymuose, bet jų paraštėse. Per savaitę, kuri sukrėtė Kazachstaną ir net šiek tiek pasaulį, įvyko galutinis valdžios tranzitas – procedūra, autokratinėse valstybėse atstojanti pas mus įprastus rinkimus į pagrindinį politinį postą. Tris dešimtmečius aktyviai, nuo 2019 m. pavasario pasyviai, per savąjį statytinį, šalies gyvenimą režisavęs Nursultanas Nazarbajevas buvo galutinai išlydėtas į užtarnautą poilsį. 20 tūkst. užsienio ekstremistų, kurių pasirodymu gatvės mūšius aiškino K.-Ž.Takajevo valdiniai, džihadistai iš Afganistano, kuriuos, matyt, naujamečio ilgadienių švenčių sukeltose vizijose regėjo kai kurie oficialūs Rusijos atstovai, tebuvo informacinės antys, kuriomis norėta pateisinti KSSO misiją.

Tokia versija skamba įtikinamiau nei Afganistano islamistų noras pasiautėti Almatoje.

Vietoj mistinių teroristų būta tikro gyventojų nepasitenkinimo degalų kainų šuoliu, kuris, ne be suinteresuotų jėgų paskatinimo, virto protestais prieš N.Nazarbajevą. Situacijos analogijų randama 1953-iųjų SSRS, kai panašiu būdu iš anksto suorganizuotą valdžios tranzitą nutraukė Nikita Chruščiovas. Nors ir laikytas politiniu runkeliu, jam užteko išminties suprasti, kad, nepasinaudojęs Stalino mirtimi, netruks atsidurti ant genseko įpėdiniu laikyto Lavrentijaus Berijos ešafoto.

Kazachų sukeltas degalų maištas – kaip netikėta galimybė galutinai perimti valdžią iš N.Nazarbajevo klano, kuriame – toli gražu ne vien gyvenimo saulėlydžiu besimėgaujantis patriarchas, bet ir valstybės struktūrose išsikerojęs jo giminaičių tinklas. Tokia versija skamba  įtikinamiau nei Afganistano islamistų noras pasiautėti Almatoje.

Rizikuodami sulaukti pastabų, kad visažinystė yra diletantų bruožas, apibendrindami galime manyti, kad Kazachstane prasideda nauja era. Nursultanas, matyt, atgaus savo senąjį vardą, vėl bus Astana. Gal ne tam, kad netrukus virstų Takajevstanu?