"Seneli, ar tu atsimeni, kas vyko prieš aštuoniasdešimt metų?"

"Taip, Serioža, puikiai atsimenu, kas tada dėjosi, nors gimiau 1949 m. Tuo metu vyko karas ir aš, kartu su kitais narsiais Raudonosios armijos vyrais, buvau Berlyne. Kad tu žinotum, kaip mums buvo smagu. Mes prisigerdavome, o tada visas būrys, kiekvienas iš tarp kojų kabančio minosvaidžio, šaudydavome į vokietes. Dvylika ir daugiau darbo didvyrių imdavo po vieną vokietę gatvėje vidury baltos dienos. Ech, kokie laikai buvo. Tavo draugo Nikolajaus senelis paskui visiems pasakojo, kad neva aš prisigėriau ir išžaginau tą aligatorių, kuris neseniai nugaišo, bet tu juo netikėk, aligatoriai neturi skylių, į kurias būtų galima šaudyti, o į jo nasrus juk nebruksi savo pabūklo."

Mažasis Serioža staiga nutilo ir susimąstė. Buvo girdėti, kaip tamsoje poruojasi žiurkės, o jų reprodukcinį ritualą entuziastingais šūksniais palydi būrys girtų airių, atvykusių iš Australijos į Maskvą susirasti feminizmo nesužalotų patelių.

"Dėde Vania, būk geras, papasakok daugiau apie karą", – Kūlverstuko balsu staiga prabilo smalsusis mažylis.

Tuo metu, 2020 m. pavasarį, Žemės planetoje siautė paslaptingas į gripą panašus virusas, plintantis 5G ryšiu. Rusijos jis taip pat neaplenkė, tad, paskelbus karantiną, nemažai žmonių pasislėpė Maskvos metro požemiuose.

Seriožos tėvai buvo pusbrolis ir pusseserė, o seneliai – brolis ir sesuo, tad aligatorių mylėtojas Vania Seriožai buvo ir tėvo tėvas, ir dėdė, ir pusbrolis vienu metu.

Dvasinga Levo Nikolajevičiaus (1828–1910) barzda apdovanota, kaliausę primenanti balalaika brazdinusi žmogysta atsiduso, padėjo instrumentą ant užmigusio girto airio ir nusišypsojusi ištarė: "Serioža, tu šiandien labai daug klausinėji. Gerai. Papasakosiu tau apie karą daugiau. Niekas nežino, kada iš tiesų prasidėjo konfliktas. Vieni tvirtina, kad 1941 m. birželio 22 d., tačiau tu jais netikėk, veikiausiai jis prasidėjo anksčiau. Tai buvo karas, tikras karas prieš fašizmą, žydų fašizmą valstybės viduje, kaip kadaise sakė šviesios atminties Igoris Nikolajevičius Radionovas (1936–2014)."

"Ar tiesa, kad Adolfas Hitleris (1889–1945) buvo blogas?"– paklausė Serioža.

"Ne visai. Iš pradžių gerbiamas Adolfas buvo mūsų sąjungininkas. Viešpats Josifas (1878–1953) netgi sudarė su jo atstovais paktą 1939 m. rugpjūčio 23 d., kuriuo pasidalijo įtakos zonomis Europos sritis. Josifas ir Adolfo atstovai sutarė, kad būtina Europos žmones apsaugoti nuo juose tūnančio fašizmo, kurį, lyg dabartinį virusą, tuo metu skleidė Siono išminčių protokolai."

"O kas tie Siono išminčiai?" – uždavė naują klausimą mažylis.

"Tai labai negeri dėdės ir tetos, siekiantys užvaldyti pasaulį, – Billas Gatesas (1955), Georgas Sorosas (1930), Britney Spears (1981), Elizabeth 2.0 (1926), visus juos esi matęs per televizorių. Po sėkmingo fašizmo išvarymo iš Lenkijos, kuriame dalyvavo ir Sovietų Sąjunga, A.Hitleris trumpam nutraukė kovos veiksmus. Puolimą prieš Vakarų Europos fašistus jis pradėjo 1940 m. gegužės 10 d. Vos per kelias dienas fašizmas jau buvo išvarytas iš Olandijos, Belgijos bei Liuksemburgo. Gegužės pabaigoje prancūzų ir britų pajėgos buvo užspaustos viename Belgijos miestelyje, tačiau A.Hitleris buvo taikus žmogus, jis norėjo gero pasauliui, kaip ir Vladimiras Iljičius (1870–1924) ar Viešpats Josifas. Jie visi tikėjo, kad po fašizmo išvarymo Žemė taps geresne vieta gyventi. Taigi A.Hitleris, norėdamas gero, padarė klaidą ir leido britams grįžti į gimtinę jachtomis, traleriais ir valtimis. Jis tikėjosi, kad, parodžius gerą valią, fašistai sutiks tartis dėl taikos."

"Ir jie nesutiko?"

"Ne. Siono išminčiai Britanijos ministru pirmininku paskyrė Winstoną Churchillį (1874–1965), o šis net nesislėpė, kad trokšta karo. Dar 1940 m. gegužės 13 d. jis pareiškė: "Klausiate, koks mūsų tikslas? Galiu atsakyti vienu žodžiu – pergalė. Pergalė, bet kokia kaina." Net kai A.Hitleris parodė gerą valią ir leido 335 tūkst. žmonių grįžti į Didžiąją Britaniją, W.Churchillis tvirtino, kad britai kausis jūrose, vandenynuose, paplūdimiuose, nusileidimo aikštelėse, laukuose, gatvėse ir kalvose. Be to, jau tada G.Soroso agentai-kapitalistai siekė išspausti iš karo visą įmanomą pelną. Antai dar birželio 6-ąją Londone važinėjo autobusas su reklama ant šono, kuri skelbė: "Pirmoji pagalba karo metu. "Wrigley‘s" kramtomoji guma – tai sveikata, jėga ir tvirtybė."

"O kas nutiko paskui?"

"Paskui įskaudintas A.Hitleris atnaujino puolimą, ir jau birželio 25 d. Prancūzija oficialiai pasidavė. Kol vokiečiai varė fašistus iš Prancūzijos, sovietai išvadavo Baltijos šalių ir dalies Rumunijos gyventojus nuo jų pačių, be to, SSRS tiekė Trečiajam reichui itin svarbias žaliavas, tuo prisidėdama prie sėkmės Prancūzijoje. Kritus Prancūzijai, Didžioji Britanija liko vienintelė fašistinė Europos ir pasaulio valstybė. Sovietai su naciais palaikė pozityvius santykius, Italija ir Japonija buvo atviros Vokietijos sąjungininkės, o JAV (ištaręs šį pavadinimą, dėdė Vania nejučiomis sugriežė dantimis) tuo metu dar nepainiodavo meno su politika. Britanijos žmonės suprato, kad negalės pasipriešinti W.Churchillio diktatui ir susitaikė su artėjančiu karu. Iš Belgijos atvykusi taikos norinti armija buvo išsiųsta į perauklėjimo centrus, o jų vietoje britų valdžia pastatė paauglius, moteris ir senjorus, menančius karą Pietų Afrikoje (1899–1902 m.). Dalis miestuose gyvenusių vaikų buvo išsiųsti į Britanijos provincijas, o kaime gyvenę buržujai buvo priversti savo vilose apgyvendinti pabėgėlius."

"Ar tiesa, kad miesto vaikai buvo netašyti?"

"Tikra tiesa. Yra net išlikęs pasakojimas, jog vienas miesto vaikis, apgyvendintas prabangiame name, užlipo ant kilimo, nusimovė kelnes ir išsituštino. Kai namo šeimininkė vėliau pasiskundė vaiko motinai, šis gavo antausį ir priminimą, kad jam buvo sakyta tuštintis ne ant kilimo, o kampe."