Filosofas Leonidas Donskis knygoje "Užmaršties amžiaus siužetai" ir kituose veikaluose, parašytuose kartu su sociologu Zygmuntu Baumanu, konstatavo, kad šiuolaikinės Vakarų visuomenės labai sparčiai praranda gebėjimą atsiminti savo ir kitų praeitį. Prie šio proceso prisideda didžiuliu greičiu besiplečiantys socialiniai tinklai ir pati globalizacija. Žmogui, kuris vieną dieną yra Amerikoje, o kitą – jau apsigyvena Tokijuje, atsiminti tėvynę ar megzti gilesnį santykį su vieta, kuri nebūtinai yra gimtoji, jau nesvarbu ir neaktualu. Tada, kai, regis, visi serga kolektyvine amnezija, randasi valstybės ir institucijos, kurios verčiasi neįtikėtinai brangia preke – atmintimi. Kai atsiminti nebereikia, atmintį galima nepigiai pirkti ir parduoti.

Viena iš tokios prekybos sričių pastaruosius kelis dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo yra išeivijos dailė ir atmintis apie užsienyje gyvenusius bei kūrusius lietuvių menininkus. Pokaris ir visa XX a. antroji pusė, kaip ir kitų menų atvejais, lietuvių dailei buvo daug palankesnė Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir dar keliose gana toli nuo Lietuvos esančiose valstybėse. Dailės padėtis nuo literatūros meno skiriasi dviem aspektais. Pirma, lietuvių rašytojai, net gyvendami okupuotoje valstybėje, vis dėlto sukūrė savitų, originalių kūrinių, o dailė sovietiniais metais Lietuvoje vos vegetavo, nes represinėms struktūroms kontroliuoti vaizdus kartais buvo net svarbiau nei žodžius. Antra, išeivijoje sukurti poezijos tomai, romanai, dramos ir kiti žodžio meno kūriniai dabar yra vertingi kaip paveldas, kuriuo prekiauti jau neįmanoma: retą kolekcininką sudomintų vieno ar kito leidinio pirmosios laidos originalas, o jei ir sudomintų, už daiktą mokami pinigai sąlygiškai nebūtų dideli. Išeivijoje sukurtos dailės materialinė vertė, bėgant laikui, vis labiau auga, už kūrinius mokamos dešimtys tūkstančių eurų ar dolerių.

Esant tokiai situacijai, kai Lietuvoje didesnio skaičiaus geros dailės kūrinių įtraukti į nuolatinę ekspoziciją nepajėgi nė viena galerija, ir suvokiant, kad atmintis yra viena brangiausių prekių, mūsų valstybė imasi verslo tikrąja to žodžio prasme. Tačiau šis verslas nėra labai sąžiningas – iškart po nepriklausomybės atkūrimo imta manipuliuoti išeivių menininkų sentimentais tėvynei ir skatinta dovanoti savo kūrybinį palikimą Lietuvos valstybei. Kai nemaža dalis menininkų pasielgė taip, kaip buvo raginami, jų kūriniai ilgiems metams, iki jubiliejų nugulė kelių valstybinių galerijų uždaruose fonduose. Valstybė įgijo pinigų maišą, kuris vis plečiasi, didėja, net nieko nedarant su tais kūriniais. Viskas nebūtų taip bloga ir kritikuotina, jei ne atskiri atvejai, kai dovanojimas kelia konfliktų.

Akivaizdu, kad valstybė su išeivijos dailės paveldu elgiasi kaip dviveidis senovės graikų dievas Janusas: šalis tariamai yra skurdi ir jai reikia aukoti, tik tuomet, geriausiu atveju, tikintis minimalios atminties apie aukotoją, o ne valdiškos paniekos.

Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių – tapytojo Kazimiero Žoromskio kūrybinio palikimo priteisimas Lietuvos dailės muziejui, visiškai ignoruojant menininko našlės Kristinos Žoromskienės interesus. Padėtis tokia nemaloni ir problemiška, kad pagrįsta suabejoti valstybės humaniškumu – Lietuvos dailės muziejaus vadovai atvirai demonstruoja aroganciją ir nepagarbą menininko našlei. Tačiau nieko padaryti, regis, neįmanoma – K.Žoromskis savo kūrybą paliko Lietuvos valstybei, kuriai terūpi į aruodą susišluoti labai didelės vertės kūrinius ir pamiršti šią nemalonią, žmogiškumo bei atjautos reikalaujančią istoriją.

Kitas atvejis – Adomo Galdiko kūrybos ir atminties apie jį likimas. Tada, kai nedaugeliui išeivių menininkų valstybės institucijas pavyko įtikinti, kad reikia įsteigti jų vardu pavadintas nedideles galerijas, A.Galdiko kūrybinis palikimas yra išsisklaidęs po Lietuvą ir užsienio valstybes, nes menininkas nepaliko savo kūrinių valstybei. Pastarosios atsakas – aptvertas ir baigiantis griūti buvęs A.Galdiko nedidelis namas Kaune. Kai nėra materialinės naudos ir kai pasaulinio pripažinimo sulaukęs menininkas ryžtasi nepapildyti valstybės pinigų maišo, apie pagarbą ir istorinę atmintį valstybė net neturi minčių.

Ir pagaliau – paskutinis, plačiai skambėjęs atvejis, kai poetas ir filmininkas Jonas Mekas pardavė bičiulio Jurgio Mačiūno kolekciją Vilniaus miesto savivaldybei. Netikėta ir žavinga buvo tai, kad savivalda privertė kitas institucijas ne veidmainiškai manipuliuojant tautiniais sentimentais, reikalauti dovanos, o atrišti pinigų maišą ir sumokėti nemažą pinigų sumą, kuri vis dėlto buvo mažesnė, nei būtų sumokėję privatūs kolekcinininkai. J.Mekas pardavė atmintį apie J.Mačiūną tuo metu, kai valstybė iš daugelio menininkų dykai rinko didžiulių turtų vertus kūrinius, kurie irgi yra atminties objektai. Valstybė susidūrė su tuo, kuris supranta atmintį kaip didžiausią egzistencinį ir net materialųjį turtą, todėl prarado galią manipuliuoti tautiniais sentimentais ir amžinos atminties pažadais.

Akivaizdu, kad valstybė su išeivijos dailės paveldu elgiasi kaip dviveidis senovės graikų dievas Janusas: šalis tariamai yra skurdi ir jai reikia aukoti, tik tuomet, geriausiu atveju, tikintis minimalios atminties apie aukotoją, o ne valdiškos paniekos. Menas tampa tokiu materialinių ir atminties įtampų lauku, kuriame valstybė savo herojus sunkiai, bet truputį atsimena tik už pinigus – paaukotą kūrybinį palikimą. Jei pakvipo materialine nauda, valstybė tampa plėšri. Tokia valstybė turi ateitį tarptautinėje meno rinkoje, bet vargu ar gali tikėtis ilgalaikės piliečių pagarbos, nes kai kurios jos atminties institucijos sunkiai atsimena net dykai gaudamos materialinį turtą – dailės darbus, kurių net nereikia vargintis suprasti (dauguma išeiviams skirtų leidinių – tai katalogai, skirti ne dailės darbų analizei, o turimam turtui pristatyti), juos tik bus galima brangiai parduoti arba puikuotis turimu lobynu.